ltnews.lt

Lietuvos naujienos iš pirmų lūpų

2023:11:30 11:59

Psichologas Justinas Burokas: „Norėčiau, kad donorystė taptų kasdieniu dalyku“

Organų transplantacija – vienas didžiausių šiuolaikinės medicinos pasiekimų, tačiau kasdien šimtai žmonių Lietuvoje laukia to lemtingo skambučio, kuris atneštų žinią, jog atsidaro jam tinkantis donoras, suteiksiantis galimybę pasveikti. Psichologas, Žmogaus studijų centro partneris Justinas Burokas interviu atskleidžia, kaip jaučiasi žmogus, išgirdęs sunkios ligos diagnozę, pataria, kaip artimiesiems palaikyti jo tikėjimą, ir paaiškina, kodėl dar daug žmonių tiki mitais apie donorystę ir kaip galima pakeisti jų požiūrį.

 

Organų transplantacija – vienas sudėtingiausių gydymo būdų, taikomas tada, kai kiti metodai padėti negali. Nė vienas nesame apsaugotas nuo ligų, kiekvienas mūsų šiandien ar rytoj galime atsidurti tarp šimtų Lietuvos žmonių, kaip išsigelbėjimo laukiančių organų transplantacijos. Kaip jaučiasi žmogus, išgirdęs sunkios ligos diagnozę? Kokias emocines stadijas praeina?

 

1969 m. Elisabeth Kübler-Ross savo knygoje „Apie mirtį ir mirimą“ buvo viena pirmųjų aprašiusių žmogaus emocinio reagavimo į sukrečiančią informaciją stadijas. Asmuo, sužinojęs, kad jis ar jam brangus artimasis serga sunkia ar nepagydoma liga, pirmiausiai, išgyvens šoką, toliau seks neigimo, pykčio, derybų, gilaus liūdesio, stadijos, kurias sėkmingai įveikus, galiausiai bus prieita prie susitaikymo stadijos.  Šios stadijos yra tarsi tam tikras saugiklis skirtas apsaugoti mūsų psichiką nuo per daug didelio sukrėtimo. Žinia apie sunkią ar nepagydomą ligą yra tiek griaunantį mūsų turimą gyvenimo vaizdą ir ateities planą, kad jos priėmimui psichika pasiprašo šiek tiek laiko ir naudoja būdus, padedančius ją palaipsniui apdoroti ir įsisąmoninti.

 

Gebėdami atpažinti emocinio reagavimo stadijas, mes galime geriau suprasti kaip geriausiai galime padėti sau ar kitam įveikiant kylančius iššūkius.

 

Šiuo metu Lietuvoje transplantacijos laukia daugiau nei 300 žmonių. Jie tikisi, kad bet kurią akimirką suskambės telefonas ir atsiliepus išgirs, jog atsirado jiems tinkantis donorinis organas. Ką patartumėte sergančiam žmoguikaip nepasiduoti ir nenugrimzti į neviltį?

 

Manau, kad šie žmonės gali duoti mums patarimų, o ne mes – jiems, nes būtent jie yra tie, kurie geba atrasti vidinių resursų ir instrumentų padedančių nepasiduoti ir išlaikyti viltį.

 

Viktoras Franklis, psichoterapeutas išgyvenęs koncentracijos stovyklą ir analizavęs, kas gi lemia, kad vieni žmonės ištvėrė baisumus, o kiti – ne, išskyrė tris dalykus: tikslo turėjimą, artimus santykius ir pozityvius įprasminimus.

 

Pradėčiau nuo santykių – pirmas dalykas, kuri turime užsitikrinti sudėtingu periodu, kad turėsime paramos grupę – kas tai bus ar mūsų artimieji, draugai, to paties likimo žmonės, psichologas – ne taip, svarbu, svarbu, kad tai būtų žmonės, kuriais pasitikime ir kurių parama mums leidžia išbūti sudėtingas akimirkas. Deja, bet žmonės neretai pasielgia priešingai – užsisklendžia savyje, sakydami, kadnenori „apsunkinti“ kitų ar galvodami, kad kiti nepajėgus jiems padėti. Tiesa, niekas negali perimti ligos ar laukimo naštos, bet jaučiant „artimą petį“ ją nešti žymiai lengviau.

 

Tikslo turėjimas taip pat labai svarbu. „Aš noriu pamatyti anūkus“ arba „Sušokti dukros vestuvėse“ – kai turi kelrodį, jauti prasmę dėl ko verta pasistengti ir ištverti kančias. Ketėjimas, kuris neturi prasmės, emociškai yra žymiai labiau slegiantis.

 

Dar vienas svarbus aspektas – turimi situacijos įprasminimai  (mintys). Kaip sakė V. Franklis: „Mes negalime rinktis to, kas įvyksta su mumis, bet galime rinktis kaip į tai reaguoti“. Tik nuo mūsų priklauso ar galvosime: „viskas bus blogai ir nieko negalima pakeisti“ bei grimsime į liūdesį ar pasakysime sau: „man kliuvo labai sudėtingi išbandymai, nežinau kaip bus, ką galiu padaryti, kad šiandien geriausiai sau padėčiau“.

 

Kaip artimiesiems ir aplinkiniams reikėtų bendrauti su žmogumi, išgirdusiu sunkios ligos diagnozę? Kaip padėti sergančiam palaikyti jo tikėjimą ir viltį sulaukti donoro?

 

Pradėti reikėtų ne nuo „kaip“, o nuo „bendrauti“. Aplinkiniai neretai bijo nueiti, aplankyti ligonį, galvodami, kad neturės, ką pasakyti Juk  svarbu, kad apskritai nueiname ir žmogus suižino. kad neliko vienas, kad liga galbūt atėmė sveikatą, bet ne  draugus ir artimuosius Kaip bendrauti?

 

Pirmiausiai atvirai – paklauskite žmogaus, kaip jis jaučiasi, galite pasakyti, kad: „Aš nežinau, ką pasakyti, bet atėjau, nes tu man rūpi“.  Žmogui keliaujant per minėtas emocinio reagavimo stadijas, kartais, pamatomei reakcijas, kurios glumina – pykčio proveržius, nenorą bendrauti, didžiulį uždarumą, neigimą ir kt. Tokiose situacijose, svarbu, kad būtume su žmogumi,  išklausydami, nesiginčydami ir nepatarinėdami, pernelyg neguosdamiatidžiai klausydamiesi, palaikydami ir išbūdami. Tai bus geriausia parama. Tiesa, ligonio draugams ir artimiesiems, ateina viena nelengva pareiga, jei žmogus yra neigimo stadijoje, nepripažįsta ligos sudėtingumo ir nesiima būtinų gydymosi veiksmų, turime dėti visas pastangas, kad  įtikintume gydytis: tarkimės ir derėkimės, pasiūlykime savo pagalbą ar ieškokime kito būdo, kaip padėti žmogui, kad jis pradėtų gerti vaistus ar atliktų kitas būtinas procedūras

 

Nors organų transplantacija yra vienas didžiausių šiuolaikinės medicinos pasiekimų, tačiau dėl žinių trūkumo apie organų donorystę žmonės ima tikėti įvairiais mitais. Kodėl jie taip tvirtai tiki nepagrįstais įsitikinimais? Kodėl taip sunku pakeisti jų požiūrį apie tai, kas nėra tiesa?

 

Emociškai jautrios temos dažnai apauga mitais. Transplantacija – jautri tema, ji paliečia mūsų vidines baimes ir dažnai sužadina ne pačius lengviausius jausmus. Tam, kad tuos jausmus įveiktų, žmonės prisigalvoja įvairiu mitų ar kitų įsivaizdavimų, kurie padeda įprasminti vidinius išgyvenimus, nors ir labai stipriai iškreipdami realybę. Matėme praktikoje, kiek COVID-19 pandemijos sukelta baimė sužadino žmonių galvose mitų apie skiepus ir jų poveikį.

 

Pritarimas organų ir audinių donorystei – nieko nekainuoja, tačiau transplantacijos laukiančiam žmogui gali padovanoti neįkainojamą dovaną – sugrąžinti sveikatą ar net išsaugoti gyvybę. Praėjusiais metais Lietuvoje maždaug 38 proc. artimųjų atsisakė padovanoti mirusiojo organus donorystei. Kas stabdo žmones nepritarti donorystei?

 

Paaukoti dalį savo artimojo kūno, labai sunkus sprendimas. Tikiu, kad dalis suvokia tai kaip tam tikrą artimojo išniekinimą. Manau, daug ką lemia ir tai, kad sprendimą dėl donorystės reikia priimti tuo metu kai dėl netekties vyrauja labai stiprios emocijos. Tai gali būti ir šokas, kai esi nepasirengęs spręsti ir aptarinėti bet kokius klausimus, tai gali būti pyktis, kuris nukreipiamas į kitus („jei jau iš manęs atėmė artimąjį, tai kodėl aš turiu kažkam dar padėti?!“).

 

Kokiais žodžiais būtų galima kreiptis į tuos, kurie nesiryžta pritarti organų donorystei po savo mirties, į tuos, kurie nesutinka donorystei padovanoti mirusių artimųjų organų? 

 

Aš sakyčiau, kad tai visiškai jūsų valia apsispręsti, tačiau jei jūs sutiktumėte prisidėti prie gyvybės išgelbėjimo, turite galimybę tai padaryti.

 

O ką Jūsų akimis reiškia organų donorystė?

 

Aš norėčiau, kad donorystė reikštų savaime suprantamą dalyką. Skambės paradoksaliai, bet kuo labiau sureikšminame donorystę, tuo daugiau įvairių svarstymų žmonių galvose kyla. Norėčiau, kad tai taptų kasdieniu dalyku – taip kaip pasirašymas eilinio sutikimo apsilankant pas gydytoją. Kad nesvarstytume alternatyvų, o tiksliai žinotume, kad jei tik bus galimybė – donorystė įvyks.

 

 


Šaltinis: Nacionalinis transplantacijos biuras