ltnews.lt

Lietuvos naujienos iš pirmų lūpų

2022:12:05 10:23

Bus minimos A. Ramanausko-Vanago 65-osios žūties metinės

Lapkričio 29 d. 11 val. Valstybės vadovų panteone Antakalnio kapinėse vyks vieno žymiausių Lietuvos kariuomenės vadų, valstybės vadovo, kovojusio su sovietine okupacija, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signataro – brigados generolo Adolfo Ramanausko-Vanago žūties 65-ųjų metinių minėjimas. Krašto apsaugos ministerijos organizuojamame renginyje dalyvaus Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda ir Lietuvos kariuomenės kariai.

Lapkričio 27 d. Merkinėje, Varėnos r. vyks Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago skulptūros atidengimo ir skvero atidarymo ceremonijos. 11.30 val. bus aukojamos Šv. Mišios už Laisvės gynėjus Merkinės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje. 12.30 val. vyks eisena į Adolfo Ramanausko skverelį (ties Nemunaičio ir Seinų gatvės sankryža), kur vėliau vyks skulptūros atidengimo ir skverelio atidarymo ceremonija.

Krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko kalba Adolfo Ramanausko-Vanago žūties 65-ųjų metinių minėjimo Seime proga:

Save jie vadino laisvės kovotojais, buvo atviri, tiesiai sakydavo, ką galvoja ir darydavo tai, ką reikia daryti karo su okupantais sąlygomis. Neapsimetinėjo. Buvo savimi, nes negalėjo susitaikyti su neteisybe, diktatūra, pažeminimu, nepriimtino gyvenimo būdo primetimu, kankinimais ir žudynėmis. Juos rėmė tokie pat žmonės kaip ir jie, žinantys, ką reiškia ginti Tėvynę.

Sovietinis saugumas kiekvieną suimtą, nesuimtą, nesunaikintą partizaną, jau nekalbant apie vadus, laikė priešais, vadino banditais. Kiekvienas nepasidavęs partizanas buvo kovotojas – su ginklu ar be jo. Kiekvienas suimtas pasipriešinimo kovotojas turėjo atlaikyti ne tik tardymus su kankinimais. Reikėjo atlaikyti ir bandymus kompromituoti, primesti nebūtas kaltes, atsispirti melui, kuris deja, bet tęsiasi iki šiol.

Adolfas Ramanauskas-Vanagas dar iki dvikovos su KGB ir sulaikymo buvo tapęs legendine asmenybe. Jam surasti MGB pasitelkė šimtus čekistų, dešimtis agentų ir net kvietusi patį pasiduoti. Mirus Stalinui, stalinistai niekur nedingo. Jie buvo įdarbinti KGB, toliau ėjo aukštas pareigas komunistinėje valstybėj, turėdami okupantų deleguotą valdžią, norėjo pažeminti ir paniekinti kiekvieną jiems besipriešinusį. Patys partizanai nebuvo superherojai.

Sunku būtų istoriko žvilgsniu perrašyti visą laisvės kovos istoriją su tokiomis emocijomis, kokias savo prisiminimuose apie kovą ir žuvusius draugus išliejo A. Ramanauskas-Vanagas. Tačiau dabar dar galima pasakyti, kad ir jo žmonos istorija buvo neatskiriama Vanago istorijos dalimi. Jie buvo dviese. Kartu kovojo. Jie buvo šeima. Jie kartu savo tylėjimu saugojo savo dukrą nuo KGB. Tad A. Ramanausko-Vanago istorija duoda ne vien atsakymus į klausimus: kas atsitiko su juo ir jo žmona po sulaikymo ir kokių veiksmų jie ėmėsi būdami įkalinti, kodėl jo žmona Birutė Ramanauskienė tardymuose 40 dienų nepratarė nė žodžio, kaip ir kada surado jų dukrą, kaip Vanagas vedė savo asmeninę dvikovą su KGB, kokius melagingus gandus platino vienas A. Ramanausko kankinimo dalyvių. Kas pagaliau pasirašinėjo, iš tikrųjų pasirašinėjo po jo tardymo protokolais. Istorinis tyrimas nebuvo ir nėra paprastas pasivaikščiojimas po istorinius dokumentus… Gilinantis į šią istoriją, atsiskleidžia pasakojimas apie žmogų, kuris jautė ne tik savo, bet ir kitų skausmą, kuris, kaip ir kiekvienas kitas, yra iš kūno ir kraujo, su jausmais ir emocijomis, su nevilties akimirkomis ir klystantis. Tai pasakojimas apie žmogų, kuris, pasitikdamas iš anksto žinomą lemtį, iki paskutinės akimirkos savais būdais kovojo už tai, kas jam buvo svarbiausia, – mylimos žmonos ir dukros ateitį. Ir Lietuvą.

1945 m. įsitraukęs į ginkluoto pasipriešinimo gretas Adolfas Ramanauskas pasirinko Vanago slapyvardį ir juo buvo atpažįstamas iki pat kovos su okupantais pabaigos. Būdamas parengtu karo mokyklos auklėtiniu, net kaip jaunesnysis leitenantas jis buvo nepaprastai vertingas pogrindžiui. Nes nuo prievartinės mobilizacijos besislapstę lietuvių jaunuoliai tuo metu turėjo dažniausiai menką karinį parengimą, tad kiekvienas karinius pagrindus turintis vadas buvo labai vertinamas. Jo kuopa greitai išaugo iki bataliono ir galiausiai Adolfas Ramanauskas buvo paskirtas Merkio rinktinės vadu. Jį paskyrė dabar jau, manau, daugiau žinomas, Juozas Vitkus-Kazimieraitis, aukščiausią rangą iš Lietuvos kariuomenės laikų turėjęs pasipriešinimo dalyvis, pulkininkas leitenantas.

Nors šiaip jau Adolfas Ramanauskas buvo linksmas, net partizaninėje spaudoje spausdindavo savo juokelius, bet kaip vadas buvo griežtas ir skyrė daug dėmesio kovotojų drausmei, drausmės nuostatų taikymui, net ir sovietinio saugumo okupantų vykdomo beatodairiško teroro sąlygomis. Sužinojęs apie įtartinas aplinkybes vykdant karo lauko teismų nuosprendžius, reikalavo raportų, paaiškinimų. Ir būdamas jau išrinktas Dainavos apygardos vadu ir iš karto pareikalavo, kad būtų vengiama civilių aukų. Visuomenė buvo pasipriešinimo atrama. Žinoma, kontroliuoti situaciją buvo nelengva. Tačiau Vanagas turėjo visai kitą vadovavimo stilių, stengėsi pažinti kiekvieną savo kovotoją. Jo prisiminimuose yra aprašytos geriausios tų susitikimų akimirkos. Kuklus, principingas vadas buvo dideliu autoritetu.

1948 m. rudenį A. Ramanauskas-Vanagas išrenkamas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu, iškeliauja į Žemaitiją kurti bendrą vadovybę. Susitiko su tos vadovybės kūrimo iniciatoriumi J. Žemaičiu-Vytautu (kurio paminklas stovi prie Krašto apsaugos ministerijos dabar). Jie kartu steigė Lietuvos laisvės kovos sąjūdį, pasirašė deklaraciją, kuri skelbė, kad Lietuvos Laisvės Kovos sąjūdis vadovaus nepriklausomos ir demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimui, remdamasis 1922 m. Konstitucija. Komunistų partija paskelbta už įstatymo ribų, „kaip diktatūrinė ir <…> priešinga Lietuvos nepriklausomumui“. Suvažiavime A. Ramanauskas-Vanagas buvo paskirtas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pirmuoju pavaduotoju. Tai buvo provakarietiškas, demokratinis sąjūdis.

1949 m. rudenį jis buvo paskirtas gynybos pajėgų vadu. Vanagas buvo medžiojamas. Sovietinis saugumas jį medžioti pradėjo nuo pat 1945 metų ir ieškojo tol, kol jis liko vieninteliu vadu, kuris nei pasidavė, nei legalizavosi, nei buvo suimtas, nei nukautas. 1952 m. dėl ligos iš LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pareigų pasitraukiant J. Žemaičiui-Vytautui šis pasiūlė į jo vietą išrinkti pirmąjį pavaduotoją Vanagą. Tačiau, silpstant ir trūkinėjant tarpusavio ryšiams, KGB suėmus ir nužudžius visus LLKS lyderius, nuo 1953 m. vasaros A. Ramanauskas-Vanagas liko aukščiausiu LLKS pareigūnu.

KGB siekė suimti arba sunaikinti Vanagą: vykdė slaptus rėmėjų suėmimus, kankino ir žudė paimtus į nelaisvę partizanus, naudojo agentus smogikus, specialius preparatus (psichotropinius vaistus, migdomuosius, kapsules su dujomis…), užmaskuotas specialias minas, verbavo agentus ir stengėsi juos infiltruoti į pasipriešinimo gretas. Tačiau surasti jo nepavyko iki pat lemiamos išdavystės 1956 m. spalio 12 d.

Po slapto tardymo ir kankinimo L. Martavičius (KGB vienas šulų) specialiu slaptu ryšiu nedelsdamas informavo Maskvą: „Adresų, kur gyveno, kol kas nesako“. KGB domino ne šiaip adresai, o vietos, kur slepiami dokumentai, archyvai, rankraščiai, ginklai. Kankintojai tik vieno nesuvokė, kad Adolfas Ramanauskas net ir po brutalaus kankinimo slėpė ir dukros gyvenamąją vietą.

Gyjančių žaizdų ir galvos skausmų kamuojamas, vos judantis ar visai nepaeinantis partizanų vadas, nepaisydamas sužaloto kūno jis aiškiai savo kankintojams nurodė savo motyvaciją, kodėl įsitraukė į pasipriešinimo gretas: „Norėdamas kovoti su Sovietų Sąjunga, kadangi laikiau Lietuvos prisijungimą prie Sąjungos kaip okupaciją…“

Net KGB vidaus kalėjimo vienutėje kalinamas Vanagas darė viską, kas buvo jo galioje, kad palengvintų kitų žmonių ir savo šeimos likimą. Meistriškai naudodamasis kagėbistų pomėgiu girdėti tai, ko realiai nėra, A. Ramanauskas suklaidino KGB. 1957 m. vasario mėn. tardymo planuose jau nebuvo numatyta toliau ieškoti memuarų ir archyvų slaptaviečių (nors jie iki tol visi nebuvo surasti). Žmonos byla buvo atskirta nuo bendros bylos, teisme jai iškelti kaltinimai subliuško ir buvo pakeisti švelnesniais. Atsisakyta rėmėjų ir pagalbininkų baudžiamojo persekiojimo.

Net okupantų teisme jis nenorėjo būti tik stebėtoju. Net ir žinodamas, kad uždarame okupantų teismo posėdyje jo daugiau niekas negirdi (be pačių okupantų ir KGB darbuotojų) ir tai neturės jokios įtakos nuosprendžiui, jis aiškino, tikslino, neigė, demaskavo ir įrodinėjo. Gynė pasipriešinimo veiksmų teisėtumą, okupantus vadino okupantais, o savo kovą – kova dėl Lietuvos nepriklausomybės. Vos ne kiekvieną kaltinimo punktą paneigęs, A. Ramanauskas vis tiek negalėjo tikėtis išeiti gyvas iš šios mėsmalės. Okupacinė valdžia jo nelaikė karo belaisviu. Jis buvo labai nepatogus tos valdžios nusikaltimų ir neteisėtumų liudininkas, su kuriuo siekta kuo skubiau susidoroti.

1957 m. lapkričio 29 d. mirties bausmė įvykdyta. Tą naktį dvi mirties bausmės buvo įvykdytos ir Lukiškių kalėjime. Biblijinis siužetas. Du kriminaliniai ir vienas politinis. Visi trys sušaudyti kaliniai 2018 m., kaip žinia, buvo atrasti vienoje duobėje Vilniaus Našlaičių kapinėse. Ekspertai nustatė, kad jis buvo žiauriai sumuštas ir nužudytas šūviu į veidą. Jis išdrįso pažiūrėti savo mirčiai į akis, nors per kelias minutes mirė kankinio mirtimi.

Šie prieš 65-erius metus vykusios istorijos puslapiai yra skausmingas išgyvenimas – suprantant, ką patyrė Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir daugelis jo likimo brolių. Suprantant, kaip sunku būti Vanagu, matant nuo okupantų rankų žūstančius bendražygius ir artimuosius, kai reikėjo skatinti kitų viltis laimėti, net ir žlungant tuo metu lūkesčiams atkurti Lietuvos nepriklausomybę, atsispirti pagundai susitaikyti su okupacija ir nepalikti kovos istorijos nebūtyje! Okupantų teisme, paskutinio žodžio pabaigoje A. Ramanauskas pasakė savo vieną svarbiausių frazių: „Per savo gyvenimą ne kartą žiūrėjau mirčiai į akis ir todėl nebijočiau ir dabar pasakyti, kad mano vesta kova buvo šventa.“ O dabar „Bayraktaras“ vardu „Vanagas“ medžioja okupantų tankus Ukrainos stepėse. Vanago vesta kova su okupantais dar nebaigta.

 


Šaltinis: KAM