ltnews.lt

Lietuvos naujienos iš pirmų lūpų

2022:10:02 7:26

Ką reiškia būti rašytoja? Pokalbis su Ida Daiva Povilaite ir Aldona Tüür

Ką šiais laikais reiškia būti rašytoja? Kokia literatūrinio debiuto kaina? Ar galima išmokyti rašyti kitus? Kokią įtaką kūrybai visuomenėje įsigalėjęs jaunystės kultas? Rugsėjo 20 d. 18 val. Maironio lietuvių literatūros muziejuje, Kaune, vyksiančiame renginyje „Duetai: būti rašytoja“ su dvejomis, šiuolaikinės lietuvių literatūros autorėmis – Ida Daiva Povilaite ir Aldona Tüür apie šiuos ir kitus klausimus diskutuos literatūrologė Agnė Cesiulė. Apie kūrybos procesą ir ryšį su skaitytojais, kaip rašymą veikia socialinės medijos ir žiniasklaida, kuo įdomus gyvenimas emigracijoje, kaip pasikeičia ryšys su tėvyne iš jos išvykus, kalbamės su šiomis dvejomis, šiais metais debiutavusiomis lietuvių rašytojomis.

Aldona, minėjote, kad intensyviau rašyti pradėjote tik susiradusi rašančių moterų grupę, kurioje dalijotės savo tekstais. Atrodo, kad kūrybai reikia vienatvės, tačiau minėtas bendrystės poreikis tai tarsi paneigia. Kiek jums svarbu grįžtamasis ryšis, kurį gaunate iš skaitytojų ar kolegų?

Aldona Tüür: Nesakyčiau, kad tai – „arba“/ „arba“ tipo pasirinkimas – greičiau jau „ir“/ „ir“. Reikia visko. Žinoma, rašymas yra vienišas užsiėmimas – rašai, kaip ir gyveni, kaip ir miršti pati. Niekas to už tave nepadarys. Kita vertus, visada rašai skaitytojui – net ir tada, kai rašai sau, pati ir esi ta skaitytoja. Rašymo grupė suteikia privilegiją, kurios įprastai autorius neturi – santykį su skaitytoju. Paprastai tie, kas daug skaito, gerai ir rašo (ir atvirkščiai). Todėl, jei tokioje grupėje bendraujama atvirai, gali išgirsti labai vertingų įžvalgų, be to, tai suteikia motyvacijos kurti toliau. Kūrybinės grupės nėra jokia naujiena – tikriausiai geriausiai žinoma iš tokių buvo XX a. pr. susikūrusi „Bloomsbury“ grupė, kuriai priklausė rašytojai – Virginia Woolf, E. M. Forster ir kiti to meto intelektualai, menininkai.

Kaip jūsų rašymo procesą veikia šiuolaikinės technologijos ir socialinė medija? Ar nėra taip, kad rašant romaną neišvengiamai norisi nuo jų bei skandalingų portalų antraščių atsiriboti?

Ida Daiva Povilaitė: Technologijos man labai padeda – spontaniškai kilus idėjai, aš galiu užsirašyti ją čia pat – tekstu ar įrašu, taip automatiškai sinchronizuojant su kompiuteriu. Tai nuostabu!

O bendravimas socialinėje medijoje kelia savotišką priklausomybę – aš juo mėgaujuosi, bet taip pat ir labai nuo jo pavargstu. Todėl kartais nuo jų norisi atsitraukti, ypač, kai reikia susikaupti. Ir ne tik tuomet, kai rašau, bet apskritai – gyvenime. Visgi jų neišskirčiau – nes kai esu susikoncentravusi į kūrybą ar kitus darbus, esu nelinkusi bendrauti jokiomis formomis. Geriausi mano draugai mane priima tokią, kokia esu – kartais apskritai dingstančią iš bendravimo horizonto. Mano vienatvė man yra sveikiausia, ką galiu sau duoti. Beje, skandalingos antraštės, mane veikia savotiškai – jei antraštėje yra žodžiai „atskleidė“, „atrėžė“, „pasiuntė jautrią žinutę“, jie tampa tarsi raudonu signalu, kad vieno ar kito teksto skaityti nereikia.

Aldona Tüür: Manau, kad šiuolaikinės technologijos labai palengvino rašytojo darbą, nes gali atlikti įvairius tyrimus internete, tereikia mokėti naudotis paieška. Kadangi rašymą laikau organiška gyvenimo dalimi, manau, kad socialinių tinklų, interneto higiena yra vertinga tiek rašantiems, tiek ir nerašantiems. Atsitraukimas nuo jų būtinas ne tik todėl, kad atsirastų naujų kūrybinių minčių, bet kad apskritai galėtum geriau save girdėti. Save girdėti būtina ne tik rašytojams, bet ir kiekvienam, norinčiam išlaikyti tinkamą psichinę pusiausvyrą iššūkių pilname gyvenime.

Aldona, Jūs dirbote kiltų nuomoje, Škotijoje (kurioje studijavote rašymą) kaip ir Jūsų romano „Kiltų nuoma“ veikėja – Ieva, vis dar nelaikanti savęs emigrante ir svetimoje šalyje ieškanti savęs. Ką naujo supratote apie save kaip emigrantę, gyvendama Škotijoje? Ar pasikeitė ryšys su Lietuva išvykus iš gimtinės?

Aldona Tüür: Gyvenimas užsienyje yra labai vertinga patirtis, kurią rekomenduočiau kiekvienam. Atsidūrusi kitoje kultūroje save pamačiau tarsi iš šalies, visai kitomis akimis. Dažniausiai save įsivaizduojame taip, kaip mus atspindi mūsų aplinkos „veidrodžiai“ – draugai, artimieji, visuomenė. Kai gyveni kitoje visuomenėje, tie „veidrodžiai“ tau parodo kitokį paveikslą. Be abejo, mano suvokimą apie tai, kas ir kokia aš esu, šis gyvenimo etapas labai praplėtė ir papildė.

Lietuva, atvykus iš atostogų Škotijoje, man visada kvepėdavo – matyt tikrai savo šalyje turime tyresnį orą, nors Škotijoje gyvenau netoli kalnų ir jūros. Visgi, stipriausias suvokimas, kurį patyriau gyvendama ten, buvo tai, kad iš esmės visi žmonės yra vienodi. Nors lyginant skirtingas šalis egzistuoja vadinami „kultūriniai skirtumai“, bet vis dėlto rasime kur kas daugiau bendrumų. Ši mintis man padeda ir šiandien, sugrįžus į Kauną, bendraujant su studentais, atvykusiais iš pačių įvairiausių šalių ir kultūrų, ir jiems dėstant anglų kalbą.

Ida, „Homo Office“ pristatote kaip pirmąjį romaną apie toksišką darbo aplinką Lietuvoje. Knygoje rėmėtės tokių įmonių kaip – „Amazon“, „Apple“, „Tesla“, „Senukai“ organizacine kultūra. Pripažįstate, kad nemažą įtaką romano atsiradimui turėjo ir jūsų pačios profesinė patirtis – penkiolika metų dirbote tarptautiniame versle (nuo vadybininkės iki aukščiausio lygio vadovės). Ar kuriuo nors savo gyvenimo etapu buvote susimąsčiusi, kad gal ir pati anksčiau galėjote būti toksiška vadovė? Jei taip, ar tai suvokus kas nors pasikeitė?

Ida Daiva Povilaitė: Mane supusi įprasta organizacinė kultūra nebuvo toksiška. Kaip ir mano romanas nėra memuarai, tai grožinės literatūros kūrinys, kuriame panaudojau keletą tikrų faktų. Bet tapatinti mane su pagrindine romano heroje būtų klaidinga.

Svarstant apie mano, kaip buvusios vadovės toksiškumą, jei kas nors manęs ar mano pavaldinių būtų paklausęs – kokia anuomet buvau vadovė, turbūt būčiau atsakiusi, jog buvau gana demokratiška. Visgi, vienaip pasaulis atrodo, kai esi viršūnėje, kur atlieki tam tikrą svarbų vaidmenį, kai su tavimi elgiasi kitaip nei su paprastu žmogumi. Ir visai kitaip – nusileidus nuo to kalno ir likus vienam su savimi, atsigręžus į save. Todėl atsakysiu taip – buvau labai vieniša vadovė. Tikriausiai nėra vienišesnio darbo. Juk geras vadovas negali jaustis nelaimingas, pavargęs, nepakankamas. Romane „Homo Office“ taip pat justi dusinantis vienišumas. Šiandien aš save suvokiu visai kitaip nei suvokiau prieš dešimt metų. Ko gero, po dar dešimties metų aš save suvoksiu visiškai kitaip nei suvokiu šiandien.

Idos Daivos Povilaitės pirmasis romanas „Homo Office („Flintas“, 2021) – tai ironijos kupinas pasakojimas apie nuodingą darbo aplinką ir žmoguje tūnančius gaivalus. Kaip ji pati sako, „praeitame gyvenime“ penkiolika metų dirbo tarptautiniame versle – nuo vadybininkės iki aukščiausio lygio vadovės. Romano personažai ir situacijos sukurti remiantis autentiškomis asmenybėmis ir žinomomis šiuolaikinėmis organizacijomis. Bėgimas į darbą ir atgal, technologijų diktatas, depresija, priklausomybė nuo kvaišalų ar maisto – visa tai tęsiasi iki ribos, už kurios gali laukti tiek pražūtis, tiek išsigelbėjimas.

Šiais metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistame debiutiniame Aldonos Tüür romane „Kiltų nuoma“, persipina trijų moterų, ieškančių atsakymų į egzistencinius gyvenimo klausimus, likimai. Jį pradėjo rašyti dar bestudijuodama magistrantūroje, Škotijos Dandi universitete. Pasak autorės, nors jos debiutinis romanas yra apie moteris, jame save atras ir vyrai: knygoje jie pasirodo pačiais įvairiausiais amplua – kaip spalvingi kiltų nuomos klientai, intymūs partneriai, praeiviai, pretenduojantys iš šalutinių tapti pagrindiniais istorijos veikėjais.