ltnews.lt

Lietuvos naujienos iš pirmų lūpų

2022:10:03 9:05

Ketvirtadalis šalies darbuotojų dirba pagal kolektyvines sutartis: naudinga tiek darbuotojams, tiek darbdaviams

Dalį darbo santykių reguliavimo iš įstatymų galima perkelti į kolektyvinius susitarimus – tai didintų socialinę partnerystę, darbuotojų įsitraukimą į profesinių sąjungų ir asociacijų veiklą, galimybes konsultuotis su socialiniais partneriais.

Šiuo metu kolektyvinės sutartys taikomos 309 tūkst. darbuotojų, arba, kitaip tariant, maždaug ketvirtadaliui šalies darbuotojų. Nuo 2015 m. kolektyvinių sutarčių aprėptis sparčiai didėja: nuo 14,8 proc. 2019 metais, 21,03 proc. – 2020 metais, iki 25 proc. – 2021 metais.

Europos Sąjungos lygiu vyksta diskusijos, kuriose siūloma, kad kolektyvinių sutarčių aprėptis valstybėse narėse siektų 70-80 proc.

Šiemet Lietuvoje „Spinter“ atlikto tyrimo duomenimis, net 56 proc. tyrimo dalyvių mano, kad įmonės kolektyvinė sutartis yra reikalinga.

Didžioji dalis kolektyvinių sutarčių sudaroma viešame sektoriuje – 66 proc., o privačiame sektoriuje – 34 proc.

Ypač tai populiaru švietimo ir mokymo bei socialines paslaugas teikiančiose įstaigose, taip pat kultūros, aplinkos apsaugos, sveikatos priežiūros, policijos ir kitose įstaigose, įmonėse ar institucijose.

Kodėl svarbu, kad kolektyvinių sutarčių daugėtų?

Kolektyvinės sutartys suteikia darbo santykių dalyviams – darbuotojams ir darbdaviams – plačias galimybes patiems susitarti dėl jiems aktualių, abiejų šalių interesus tenkinančių darbo sąlygų. Svarbiausia, kad kolektyvine sutartimi būtų pasiekiama abiejų šalių interesų pusiausvyra. Socialinis dialogas, bendradarbiavimas neabejotinai didina darbo našumą, konkurencingumą.

Kolektyvinėse sutartyse šalys susitaria dėl įvairių nuostatų, tokių kaip lankstus ir individualus darbo laiko režimas, mokymosi atostogos, socialinės partnerystės rėmimo priemonės, didesni viršvalandžiai nei nustatyta Darbo kodekse, sulygtų garantijų ir lengvatų taikymo, esant palankiai įmonės finansinei situacijai ir kt.

Darbo kodeksas numato daugelį atvejų, kai kolektyvinėse sutartyse galima susitarti kitaip, nei yra reglamentuojama Darbo kodekse, pavyzdžiui, dėl mokymo išlaidų atlyginimo, įspėjimo termino nutraukiant laikinojo darbo sutartis, darbo (pamainų) grafikų tvirtinimo, ilgesnės viršvalandžių trukmės, darbo švenčių ir poilsio dienomis, visiško žalos atlyginimo.

Įstatymai taip pat numato galimybes darbdaviams, turintiems kolektyvines sutartis, kai kuriais atvejais taikyti tam tikras mokestines lengvatas. Pavyzdžiui, iš pajamų gali būti atskaitomos darbdavio patirtos išlaidos, teikiant naudą savo darbuotojams, jeigu tokios naudos teikimas yra numatytas darbdavio kolektyvinėje sutartyje ir šia nauda turi teisę naudotis visi to darbdavio darbuotojai.

Kolektyvinėse sutartyse, sudaromose nacionaliniu, šakos ar teritoriniu lygmeniu, įtvirtintomis darbo teisės normomis galima nukrypti nuo Darbo kodekse ar kitose darbo teisės normose nustatytų taisyklių, išskyrus taisykles, susijusias su maksimaliuoju darbo ir minimaliuoju poilsio laiku, darbo sutarties sudarymu ar pasibaigimu, minimaliuoju darbo užmokesčiu, darbuotojų sauga ir sveikata, lyčių lygybe ir nediskriminavimu kitais pagrindais, jeigu kolektyvine sutartimi pasiekiama darbdavio ir darbuotojų interesų pusiausvyra.

Taigi, kolektyvinėse sutartyse abi darbo santykių šalys turi galimybes pačios susitarti dėl tokių sąlygų, kurios būtų joms priimtiniausios.

 


Šaltinis: Socialinės apsaugos ir darbo ministerija