ltnews.lt

Lietuvos naujienos iš pirmų lūpų

2022:08:08 4:18

Sunkios ligos diagnozę išgirdusi Rima: „Transplantacija mane tikrai išgelbėjo“

55-erių Rima prieš penkerius metus pradėjo jausti bendrą silpnumą ir pastebėjo, kad jai ant kūno vis atsirasdavo didelės kraujosruvos, šlapime pasirodė kraujas. Nuėjusi į polikliniką, namo Rima negrįžo – iš pradžių moteris buvo paguldyta Alytaus ligoninės reanimacijos skyriuje, o vėliau perkelta į Kauno klinikas, kuriose praleido beveik visą 2017 metų pavasarį. Moteris sužinojo, kad jai – sunki liga, dėl kurios sutriko inkstų veikla, o padėti gali tik organo transplantacija.

„Aš savo sveikata visai nesirūpinau ir pas gydytojus visai nevaikščiodavau“, – pasakojimą pradeda Rima iš Alytaus. „2017 metų vasario pradžioje man sukako 50 metų, o po mėnesio ėmiau nuolat jausti silpnumą. Ant pilvo, krūtinės, kojų atsirasdavo didelės mėlynės. Šlapime pasirodė kraujo. Nusprendžiau kreiptis į gydytojus“.

Ligoninėje praleido daugiau nei 2 mėnesius

Buvo 2017 metų kovo 6 diena, kai Rima apsilankė vienoje iš Alytaus poliklinikų. Gydytojai pamatavo moters kraujo spaudimą ir pamatė, kad sistolinis (viršutinis) kraujo spaudimas siekė net 250 mmHG.

„Aš visai negerdavau jokių vaistų, nesimatuodavau spaudimo ir net nežinojau, koks jis pas mane yra. Man šeimos gydytoja davė vaistų, kurie greit numuša spaudimą. Po to man dar kartą pamatavo kraujo spaudimą ir pamatė, kad jis jau yra kiek nukritęs.

Man padarė ir šlapimo tyrimą. Jo metu rado visokių blogumų, todėl gydytoja pasakė, kad reikia kompensuojamų vaistų knygelės. Pasakiau, kad turiu, tik reikia ją atsivežti iš namų. Išėjau į lauką ir ant laiptų man pasidarė labai silpna“, – pasakoja ji.

Rima grįžo į polikliniką ir medikai jai iškvietė greitąją pagalbą. Parą moteris praleido Alytaus ligoninės reanimacijos skyriuje, o po to buvo pervežta į Kauno klinikas.

„Iš Kauno klinikų beveik nieko neprisimenu, nors jose praleidau daugiau nei 2 mėnesius. Mane veždavo daryti plazmaferezę, o po jos – dializę. Manęs klausinėdavo, ar žinau, kiek man metų, kada esu gimusi. Kartais pati jausdavau, kad pasakydavau nesąmones, o kartais nieko nesuprasdavau. Vėliau sužinojau, kad mane buvo ištikusios ir klinikinės mirtys.

Galiausiai man diagnozavo hemolizinį ureminį sindromą – jis pažeidžia inkstus. Mano inkstai jau nebeveikė ir dėl to man nuolat atsirasdavo mėlynės. Mane gydžiusi gydytoja pasakė, kad nieko baisaus – reikės atlikti dializes, o po to transplantaciją“, – prisimena Rima.

Galvojo, kad inksto teks laukti 4 metus

Alytiškė sako, kad kol jai pačiai neprireikė transplantacijos, niekada anksčiau nebuvo skaičiusi ar pasidomėjusi transplantacijos ir organų donorystės temomis.

„Žinojau, kad yra Donoro kortelė, bet galvojau, kad tai manęs neliečia. Sužinojusi apie transplantaciją aš neįsivaizdavau, kaip ji vyksta – ar man išims abu inkstus, ar transplantuos juos abu. Pradėjus dializes Alytuje man gydytojai ir kiti transplantacijos laukiantys recipientai, „Gyvasties“ atstovai pasakojo, kas ir kaip turėtų įvykti“, – sako moteris.

Praėjus pusei metų po ligos diagnozės – 2018 metų pradžioje – Rima pradėjo ruoštis galimai transplantacijai. Ji turėjo apsilankyti pas kardiologą, otorinolaringologą, ginekologą, odontologą, kurie patikrintų, ar moteris neturi gretutinių ligų ar susirgimų, kurie galėtų užkirsti kelią transplantacijai.

„Man reikėjo dar ir pas gastroenterologą apsilankyti, nes kraujyje buvo hepatito C žymenų, tačiau ši diagnozė nepasitvirtino“, – priduria ji.

2018 metų birželio 1 dieną moteris buvo įtraukta į aktyviai laukiančių recipientų sąrašą. Gydytojų konsiliumo metu moteris turėjo pasirašyti sutikimą, kad jai inksto transplantacija bus atlikta tik Kauno klinikose:

„Kauno klinika dėl mano ligos – hemolizinio ureminio sindromo – gavo leidimą pirkti tam tikrus vaistus. Ši liga man nėra išgydyta, tik pristabdyta. Todėl buvo svarbu, kad Kauno klinikos galėtų ir toliau pirkti vaistus, jeigu liga po transplantacijos būtų atsinaujinusi ir man vėl būtų reikėję vaistų“, – aiškina moteris.

Rima buvo skaičiusi, kad vidutiniškai inksto Lietuvoje laukiama apie 2 metus, todėl galvojo, kad jai teks laukti maždaug 4 metus, nes transplantaciją galėjo atlikti tik viename iš dviejų Lietuvos transplantacijos centrų.

„Tuo metu aš jaučiausi gana gerai, todėl buvau nusiteikusi laukti. Negalvojau, kad inksto sulauksiu dar tais pačiais metais.

Po Kalėdų, gruodžio 28 dieną, 5 valandą 30 minučių suskambėjo mano telefonas ir mane pakvietė atvykti į Kauno klinikas, nes yra man tinkamas donuojamas inkstas. Tąkart pakvietė keturis galimus recipientus. Pagal suderinamumą aš buvau trečia. Nežinau kodėl, bet vienam iš aukščiau sąraše buvusių žmonių negalėjo atlikti transplantacijos, todėl aš pakilau į antrą vietą ir man buvo persodintas inkstas. Tai buvo mano kalėdinis stebuklas ir pati geriausia naujametinė dovana“, – šypsosi moteris.

Išgelbėjo inksto transplantacija

Po inksto transplantacijos Rima jautėsi pakankamai gerai – vienintelė problema buvo jos aukštas kraujospūdis. Per du metus moteris ne kartą grįžo į Kauno klinikas, tačiau, pasak jos, tai buvo niekis palyginus su tuo, ką teko ištverti laukiant transplantacijos:

„Per du metus po transplantacijos Kauno klinikose dėl įvairių infekcijų gulėjau kokius devynis kartus. Bet tai nieko tokio. Nepalyginsi su tuo, ką teko patirti prieš transplantaciją. Man buvo sakę gydytojai, kad pradėjus karščiuoti iškart turiu važiuoti į Kauno klinikas“.

Prieš sveikatos pablogėjimą Rima dirbo labai daug – ji buvo buhalterė trijose įmonėse – vienoje Kaune ir dvejose Alytuje.

„Kai susirgau, aš nebegalėjau dirbti – sustreikavo mano atmintis. Vėliau, kai jau pradėjau sveikti, atmintis grįžo ir prisiminiau, kaip atlikti savo darbą. Prieš sužinant apie ligą dirbau trijose įmonėse, o dabar dirbu tik vienoje iš jų“, – pasakoja ji.

Moteris sako, kad po to, kai su transplantacija ir organų donoryste susidūrė pati, su šeimos nariais pasikalbėjo apie organų donorystę ir išsakė savo pritarimą donorystei:

„Reikia būtinai įsigyti Donoro korteles. Mano sesuo ir pusseserė yra įsigijusios Donoro korteles. Mes ir šeimoje esame pasikalbėję, kad jeigu tik bus galimybė, tikrai reikia dovanoti organus transplantacijai. Aš, manau, kad numanomo sutikimo organų donorystės modelis būtų geras sprendimas. Juk ne visi žmonės prisiruošia užpildyti prašymą Donoro kortelei įsigyti. Paskutinį žodį dėl donorystės juk vis tiek ištartų artimieji.

Nereikia, kad sveikus organus žemėje suėstų kirmėlės arba jie būtų sudeginami. Juk jie gali pratęsti kito žmogaus gyvenimą, padėti jam. Anykščiuose dabar aš turiu inksto brolį Vytą – jam transplantuotas antras to paties Donoro inkstas. Transplantacija mus tikrai išgelbėjo. Galima sakyti, kad aš sugrįžau į tokį patį gyvenimą, koks buvo iki ligos. Dabar tik dirbu mažiau.

Esu ypač dėkinga mano Donoro artimiesiems už sunkią netekties valandą priimtą labai svarbų sprendimą, dovanojusį man antrą gyvenimą. Dėkoju ir Kauno klinikų medikams už atliktą sudėtingą inksto persodinimo operaciją, kuri padėjo sugrįžti į visaverti gyvenimą“, – sako Rima.

Svarbus pokalbis

Lietuvoje šiuo metu galioja informuoto sutikimo donorystės modelis, kai kiekvienas 18 metų sulaukęs žmogus norėdamas išreikšti savo pritarimą organų donorystei turi pasirašyti sutikimą ir gauti Donoro kortelę.

Didžiojoje dalyje Europos valstybių taikomas numanomo sutikimo organų donorystės modelis. Tokio modelio atveju, žmogus laikomas pritariančiu organų donorystei, jeigu nėra raštu pareiškęs kitaip. Svarstoma tokį organų donorystės modelį ateityje taikyti ir Lietuvoje, tačiau svarbiausias galutinis sprendimas priklausytų mirusiojo artimiesiems.

Dėl to labai svarbu apie šį sprendimą pasikalbėti su savo artimaisiais, nes po mirties organai galės būti dovanojami tik gavus jų sutikimą. Dažnu atveju apie mirusiojo norą tapti organų donoru artimieji nieko nežino, todėl netekties skausmo akimirkoje apsispręsti būna žymiai sunkiau.

2021-aisiais Lietuvoje atlikta 200 organų ir audinių transplantacijų, o tai reiškia, kad 73,4 proc. žmonių sutiko padovanoti artimųjų organus donorystei.

Transplantacija yra vienas didžiausių mūsų laikų medicinos laimėjimų. Žmogaus organui susirgus ir pilnai neatliekant savo funkcijos, dažnu atveju vienintele viltimi pasveikti tampa organo transplantacija. Ji neatsiejama nuo medicinos mokslo progreso, gydytojų profesionalumo ir visuomenės požiūrio į donorystę.

Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, šiuo metu Lietuvoje transplantacijos laukia 325 žmonės: 77 laukia inksto, 1 kasos-inksto komplekso, 38 širdies, 9 plaučių, 4 širdies-plaučių komplekso, 51 kepenų, 145  ragenų transplantacijos. Iš jų – 4 vaikai.

Kviečiame išreikšti pritarimą organų donorystei – tai padaryti galite užpildę prašymą internetu ntb.lt svetainėje arba bet kurioje „Camelia“, „Eurovaistinės“ arba „Gintarinės vaistinės“ vaistinėje.

 

 


Šaltinis: Nacionalinis transplantacijos biuras