ltnews.lt

Lietuvos naujienos iš pirmų lūpų

2021:01:20 3:29

Huffington Post Greece: Lietuvos istorijoje savo vardą įrašęs graikas – apie Sausio 13-ąją Vilniuje

Artėjant Sausio 13-ajai populiarus Graikijos naujienų portalas „Huffington Post“ išspausdino išsamų interviu su Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signataru Nikolajumi Medvedevu.

Graikijos auditorijai skirtame interviu pasakojama apie trisdešimties metų senumo įvykius Vilniuje, demokratinių jėgų palaikymą Rusijoje, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą ir Sausio 13-os įvykių Vilniuje įtaką „rugpjūčio pučo“ Maskvoje baigčiai.


Lietuviška šio straipsnio versija publikuojama Lietuvos ambasados Graikijoje svetainėje 

Straipsnį-interviu parengė Lietuvos ambasadorius Graikijoje Rolandas Kačinskas.

Su Nikolajumi Medvedevu (g. 1933 m.)  pakalbėti norėjau seniai. Jis neabejotinai yra žinomiausias ir labiausiai prie Lietuvos nepriklausomybės atgavimo prisidėjęs Lietuvos graikas. Savo įžvalgomis, tvirtu charakteriu ir gebėjimu aiškiai dėstyti mintis žavėjo mane dar nuo studijų laikų, tuo lemtingu Lietuvai 1988-1991 m laikotarpiu, kai sprendėsi ne tik lietuvių tautos, bet ir visos SSRS, o kartu – ir Europos likimas.

Savotiško paslaptingumo teikė ir jo tautybė: kodėl jis, graikas, taip entuziastingai, visa širdimi prisidėjo prie Lietuvos atgimimo? Kokie likimo vingiai jo šeimą atvedė į Lietuvą? Ir kodėl savo tikrąją pavardę Varikopoulos jo šeima buvo priversta pakeisti į rusišką Medvedev?

Pretekstą telefoniniam pokalbiui su Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru davė artėjantis Sausio 13-osios įvykių Vilniuje trisdešimtmetis. 1991 m. sausio 13-osios naktį SSRS ginkluotoms pajėgoms šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą ir Lietuvos televizijos ir radijo būstinę žuvo keturiolika ir buvo sužeista daugiau kaip 500 beginklių civilių gyventojų.

N.Medvedevas tą naktį buvo Maskvoje, kur padėjo organizuoti palaikymą Lietuvai. Mane domino, kaip tuomet rusai reagavo į įvykius Vilniuje, ar jie suprato Lietuvos laisvės siekį, kas buvo žinoma apie įvykius M.Gorbačiovui.

Pokalbis su N.Medvedevu nugulė į interviu.

Gerbiamas Signatare, kaip paaiškintumėte mažai su Lietuvos istorija susipažinusiam graikui, kas Lietuvai yra Sausio 13-oji, Lietuvoje minima kaip Laisvės gynėjų diena?

Sausio 13-oji – tai Lietuvos žmonių pergalė prieš ginkluotą agresiją. Tai įvykis, pastūmėjęs visos SSRS sistemos griūtį ir žmonių išsilaisvinimą nuo bolševikinio jungo. Nors tą naktį prie Vilniaus televizijos bokšto nuo OMON kulkų ir po tanko vikšrais žuvo keturiolika vyrų ir moterų, tai nėra gedulo diena.  Jų auka nenuėjo veltui. Jei sausio 13-ąją Lietuvos žmonės nebūtų taikiai atstovėję, anksčiau ar vėliau vis tiek būtų pralietas kraujas, ypač kitose sovietinėse respublikose, tik aukų galėjo būti daug daugiau. Sausio 13-oji parodė, kad galima nesipriešinant ginklu laimėti prieš ginkluotą agresorių, patraukti į savo pusę šimtus tūkstančių, o gal ir milijonus žmonių SSRS ir visame pasaulyje. Todėl nežiūrint žūčių, Sausio 13-ąją visgi galima vadinti Pergalės diena.

Kur glūdi Lietuvos išsivadavimo sėkmė?

Lietuvos kelią į nepriklausomybę orkestravęs 1988 m. susikūręs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis labai kruopščiai buvo išanalizavęs kitų tautinių judėjimų ir valstybių pasipriešinimo patirtį. Buvo suprasta, kad sėkmė gali lydėti tik tuomet, jei bus didelis žmonių palaikymas –tiek namuose, tiek kitose valstybėse, ir jei tikslų bus siekiama taikiai. Neatsitiktinai Sąjūdžio žmonės nuo pat pirmųjų judėjimo susikūrimo dienų aktyviai važinėjo po šalį, aiškindama judėjimo tikslus ir veiklos metodus. Buvo labai svarbu, kad Lietuvos judėjimą palaikytų ir rusai. Kai 1968 m. įvyko Prahos pavasaris, Maskvoje protestuoti prieš sovietų invaziją išėjo tik saujelė žmonių. Žinoma, buvo kitas laikas, tačiau tai esmės nekeičia – platus žmonių palaikymas yra būtinas. Sąjūdžio žmonės Rusijoje atliko didelį aiškinamąjį darbą, mezgė kontaktus su demokratais, darbo kolektyvais ir įvairiomis visuomeninėmis grupėmis. Tai labai pagelbėjo ir Lietuvai lemtingomis 1991 m. sausio mėn. dienomis Maskvoje.

Ko siekta 1991 m. sausio mėn. įvykiais Vilniuje? Kokį scenarijų buvo sugalvoję šių įvykių režisieriai?

Kiek žinau, buvo du tikslai. O žinojau tikrai daug, nes tuo metu daug laiko praleidau Maskvoje, dalyvavau Andrejaus Sacharavo SSRS liaudies deputatų tarpregioninės grupės veikloje. Ši grupė turėjo savo informacinius šaltinius daugelyje institucijų, kariuomenės dalinių, ir iš jų gautos informacijos supratome, kad įvykių Vilniuje režisieriai buvo numatę tokį scenarijų: visų pirma, jie norėjo sukelti žmonių nepasitenkinimą pablogėjusiu gyvenimu, užgriuvusiais ekonominiais iššūkiais, idant jie patys savo rankomis išvaikytų savo pačių rinktą parlamentą. Tokiu atveju pasaulis turėjo matyti, kad sovietinė kariuomenė išvesta į gatves tik tam, kad būtų gražinta rimtis ir taika. O kad pasakojimas būtų įtikinamas, reikėjo likviduoti Lietuvos visuomenės informavimo kanalus, atkirsti žmonės nuo objektyvios informacijos šaltinių.

Kita vertus, įvykių Vilniuje organizatoriai nebuvo visiškai tikri, kad jų sudėliotas scenarijus išsipildys. Mat jie aiškiai žinojo, kad Sąjūdis turėjo didžiulį Lietuvos žmonių palaikymą, kad nepriklausomybės atkūrimą paskelbusiame Lietuvos parlamente atstovaujamos skirtingos visuomenės grupės ir užgimę politiniai judėjimai – nuo Sąjūdžio, iki nuo TSKP atsiskyrusios Lietuvos komunistų partijos nariai, tad Lietuvos laisvės siekis buvo visuotinis. Dėl ko režisieriai apsiskaičiavo, ko jie nesuprato arba buvo patys įtikėję savo pramanytais teiginiais, tai dėl Sąjūdžio dvasios. Šturmo Vilniuje organizatoriai galimai prognozavo, kad lietuviai ims kerštauti, pradės puldinėti sovietinius dalinius ir Lietuvoje dislokuotų karininkų šeimas. Taip jie būtų užsitikrinę dar vieną pretekstą įvesti Lietuvoje tiesioginį valdymą.

Tačiau Lietuvos žmonės nepasidavė provokacijoms, klausėsi Sąjūdžio vadovybės, kurios tarpe buvo daug iškilių mokslininkų, visuomenės veikėjų, bažnyčios lyderių – tikras Lietuvos elitas gerąja ta žodžio prasme. Siekiant darnos, labai didėlį vaidmenį suvaidino Katalikų ir Stačiatikių bažnyčios ir jų tuometiniai vadovai – kardinolas Vincentas Sladkevičius ir Metropolitas Chizostomas.

Sąjūdis žmonėms buvo įskiepijęs mintį iš Šventojo Rašto: ,,Žmogau – nekeršyk“. Ir keršto nebuvo.

Beje, kalbant apie Lietuvoje dislokuotus sovietinės kariuomenės dalinius, – o jų šalyje būtą didelių, pvz, Kaune buvo dislokuotas 108-asis desantininkų pulkas, – tai įdomu pastebėti, kad Maskva jų neišdrįso panaudoti šturmui. Matyt, abejota jų politiniu nusiteikimu, nes Lietuvoje dislokuoti kariškai matė, kad Lietuvoje Sąjūdis organizuotas taikiai, demokratiniu būdu, be to, nemažą aiškinamąjį darbą buvo atlikę Sąjūdžio žmonės. Režisieriai galimai suprato, kad tie kariškiai pasakomis, kad Lietuvos parlamente sėdi saujelė nacionalistų nusikaltėlių, nebepatikės. Mano žiniomis, artėjant Sausio įvykiams, Lietuvos dislokuotų kariuomenės dalinių vadai reikalavo raštiško įsakymo su aiškiomis instrukcijomis. Todėl Maskva kruvinam darbui į Vilnių pasiuntė specialiuosius SSRS armijos dalinius iš Pskovo desantininkų divizijos ir  KGB „Alfa“ grupės. Jiems buvo prikurta nebūtų dalykų apie mus visus.

Ar organizatoriai nebijojo pasaulio reakcijos?

Vilniaus šturmo režisieriais buvo įsitikinę – pasaulis nepasakys nieko. Gal pagrūmos kumščiais, pakritikuos, didelės valstybės, besirūpindamos savo ekonominiais interesais, pamažu aprims, o į mažąsias galima nekreipti dėmesio. Be to, pasaulis buvo išsigandęs, kad SSRS gali kilti pilietinis karas, o branduolinis ir cheminis ginklas papulti į nežinia kieno rankas.  Pagaliau, laikas Vilniaus šturmui irgi buvo parinktas atitinkamas – kai pasaulio dėmesys sukoncentruotas ties pirmuoju Persijos įlankos karu, laukiant Irakui paskelbto ultimatumo iki sausio 15 d. išvesti karius iš okupuoto Kuveito atomazgos.

„Šiandien – Vilnius, rytoj – Maskva!”

Jūs tą naktį buvote Maskvoje. Papasakokite aplinkybes, apie tos nakties ir paskesnių dienų įvykius, pokalbius, nuotaikas ten?

Nujautėmė, kad kažkas ruošiama,  tik nežinojome, kas tiksliai. Rengiantis šturmui, buvo nutrauktas tiesioginis ryšys tarp Lietuvos parlamento ir Lietuvos atstovybės Maskvoje. Tik po kurio laiko kažkam pavyko prisikambinti tuometiniam Lietuvos nuolatiniam atstovui Maskvoje Egidijui Bičkauskui ir pranešti apie šaudymus mieste ir sužeistuosius, vykstantį šarvuotų mašinų bei tankų judėjimą. Puoliau skubiai skambinti SSRS liaudies deputatų tarpregioninės grupės nariams, sutarėm su kai kuriais iš jų tą pačią naktį susitikti viename iš Maskvos butų, tartis, kaip stabdyti agresiją. Mums posėdžiaujant, staiga suskamba telefonas, išgirstam Sovietų Sąjungos KGB pirmininko Vladimiro Kriučkovo balsą – akivaizdu, kad buvome sekami. Kriučkovas pagrsasino nesikišti į reikalus ir jokiu būdu į Maskvos gatves nevesti žmonių, nes pasekmės gali būti skaudžios. Kelioms minutėms iš KGB šefo lūpų nuskambėję grasinimai mus suglumino, kol naktiniame pasitarime dalyvavusi TSRS liaudies deputatė Galina Staravoitova netarė kažką panašaus į šiuo žodžius: “Susirinkot vyrai, o elgiatės kaip mergelės. Išeisiu viena, tegul mane sušaudo”. Jos drąsūs žodžiai visus uždegė, ėmėmės veiksmų kaip galima plačiau paskleisti tiesos žinią apie įvykius Vilniuje, organizuoti paramą Lietuvai. Netrukus ne dešimtys, ne šimtai, net ne tūkstančiai, o šimtai tūkstančių išėjo į gatves Maskvoje, Sankt Peterburge ir kituose miestuose. Rusai suprato, kad jeigu jie dabar nepalaikys lietuvių, tai tas pats atsitiks pas juos. Todėl jų šūkiuose buvo parašyta: „Šiandien – Vilnius, rytoj – mūsų miestai! Neleisim! Šalin rankas nuo Lietuvos!”.

Jei reikėtų viena nuotrauka iliustruoti jūsų santykį su Sausio 13-ąją, jūsų emocijų ir išgyvenimų atspindį, kokia tai būtų nuotrauka?

Tai būtų sausio 20 d. daugiašimtatūkstantinio mitingo Maniežo aikštėje Maskvoje nuotrauka, mitingo, kurio metu iš tribūnos pasakiau: „Netikėkite, kai mus kaltins, kad esame banditai. Mes kovojame už mūsų ir jūsų laisvę!”

Niekada dar gyvenime nebuvau vienoje vietoje matęs ties žmonių. Skaičiuojama, kad tame mitinge galėjo dalyvauti iki 800.000 žmonių. Netilpusieji Maniežo aikštėje užėmė ir dalį tuometinės M. Gorkio gatvės, kitas gatvelės. Tai buvo didžiausias naujausioje Rusijos istorijoje mitingas, o jame plevėsavo jūra Lietuvos trispalvių vėliavų.

Lietuvos barikada prie Baltųjų rūmų

Vis svarstoma apie SSRS prezidento ir generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo vaidmenį. Žinojo, ar ne, davė įsakymą, ar ne. Koks jūsų matymas?

M.Gorbačiovas tikrai siekė pertvarkyti tarybų valdžią, suteikti socializmui „žmogišką veidą“. Pradžioje M.Garbačiovą supo nemažas būrys jo perestroikos ir glasnost kursą palaikančių patarėjų, bendražygių. Bet jie nesuprato, kad šios sistemos pertvarkyti neįmanoma, ji buvo per daug supuvusi. Gorbačiovą patį ši sistema po truputi pradėjo žlugdyti, palaipsniui šalinti perestroikos šalininkus, žmones, kuriuos galėjo sustabdyti M.Gorbačiovą nuo blogų žingsnių ir sprendimų. Vis didesnį svorį įgijo komunistų partijos ortodoksai, kurie buvo prieš pokyčius, reformas, demokratiją, kurie pertvarką buvo pasiryžę paskandinti kraujyje.

Ar M.Gorbačiovas davė įsakymą šturmui Vilniuje, ar ne, aš pasakyti negaliu. Didelė tikimybė, kad jis pasirašė bendro pobūdžio įsakymą įvesti Pskovo desantininkų dalinius, be aiškaus žinojimo su kokiu tikslu, be detalių.

Man tomis dienomis būnant Maskvoje, teko kalbėtis su Sovietų Sąjungos KGB pirmininku Vladimiru Kriučkovu ir Sovietų Sąjungos gynybos ministru Dmitriju Jazovu. Pasak jų, Pskovo desantininkai į Vilnių atsiųsti tam, kad būtų atkurta tvarka. Prisiminkim, kad toks turėjo būti jų numatytas scenarijus. Spėčiau, kad ir M.Gorbačiovui tai buvo įteigta.

Neužmirškime, kad Maskvoje jau tuo metu buvo prasidėjęs KGB savivaliavimas, atvedęs prie Maskvos pučo 1991 m. rugpjūčio mėn.

Prakalbote apie 1991 m. rugpjūčio 19-22 vykusį nesėkmingą SSRS valdžios elementų bandymą perimti valdžią iš M. Gorbačiovo. Kas sieja Sausio 13-osios įvykius Vilniuje ir Rugpjūčio pučą Maskvoje?

Sieja tie patys įvykių organizatoriai ir tas pats beginklių žmonių pasiryžimas ginti savo laisves. Esu tikras, kad jei ne Lietuvos žmonių pergalė Sausio 13-ąją, ne mūsų patirtis, Rugpjūčio pučo baigtis būtų buvusi kita.

Kai prasidėjo Rugpjūčio pučas, buvau Vilniuje. Išgirdom, kad Vilniaus link vėl važiuoja sovietų tankai. Pradžioje atrodė, kad bus siekiama užbaigti tai, ką pradėjo, bet neišdrįso tęsi sausio 13-osios naktį – šturmuoti parlamentą, nuversti demokratiškai išrinktą valdžią, užgniaužti gliežnus laisvės daigus. Nežiūrint grėsmės, Lietuvos parlamentas nusprendė tęsti darbą, o grupelę parlamentarų, anksčiau buvusių išrinktų kaip TRSR liaudies deputatais, pasiuntė pasitikti tankų prie miesto ribos, pabandyti pasikalbėti su karininkais. Tarp jų buvau ir aš. Pasiėmėm su savimi Boriso Jelcino išplatintos deklaracijos, konstatuojančią reakcinį antikonstitucinį perversmą, tekstą. Tarp kitų teiginių, deklaracija nurodė sovietinei kariuomenei neprisidėti prie perversmo. Skirtingai nuo sausio 13-osios įvykių, mūsų pasitikti sovietiniai karininkai ir kareiviai buvo nusiteikę neagresyviai. Galbūt dėl to, kad jie buvo iš Lietuvoje dislokuotų padalinių, kurie, kaip jau sakiau anksčiau, situaciją vertino tikroviškai.

Tik grįžus į Lietuvos parlamento rūmus, atėjo prašymas iš B.Jelcino komandos skubiai atsiųsti į Maskvą keletą Lietuvos deputatų, tokiu būdu pademonstruojant palaikymą Rusijos parlamentui ir padedant organizuoti pilietinio nepaklusnumo akciją, anksčiau jau pasitvirtinusią Vilniuje.

Taip aš vėl atsidūriau Maskvoje. Kaip ir Vilniuje sausio 13-ąją, aplink Rusijos parlamentą pradėjo kilti barikados. Tuo metu ten atsirado ir taip vadinama Lietuvos barikada, prie kurios budėjo Maskvoje studijavę studentai ir anksčiau Lietuvoje tarnavę sovietų kariškiai. Prie jos išgirdau: „Nikolaj Nikolajaveč“. Klausiu, kas teiraujasi?  Man atsako: „ Čia mes, buvę Kaune dislokuoto desantininkų 108-ojo pulko kareiviai. Jūs pas mus Kaune buvote atvykę aiškinti Lietuvos Sąjūdžio tikslus. Atsimename, ką tuomet jums sakė mūsų vadas: „Mes tave baltagvardietį ir tavo šeimą ištremsime į Sibirą, me jus sunaikinsime“. Simboliška, kad tie kariai į mane nukreipė ne šautuvo vamzdį, o aš juos sutikau prie barikadų ginant Rusijos demokratiją. Kad tai įvyktų, buvo ir Lietuvos nuopelnas. Mažai kas žino, bet tada virš Rusijos Baltųjų rūmų kartu su Rusijos trispalve buvo iškelta ir Lietuvos vėliava.

Nugalėjus Rusijos demokratams, man kaip akmuo nukrito nuo širdies. Tada jau tikrai žinojau, kad Lietuvai pavyko išsikovoti laisvę išvengiant didžiulės katastrofos. Pavyzdžiui,  įsivaizduokite, jei koks „durnius“ ant tuo metu Lietuvoje veikusios Ignalinos AE būtų numetęs bombą? Vietoj Lietuvos ir aplinkinių valstybių būtų likusi išdeginta žemė. Galiu drąsiai pasakyti, kad Lietuva siekdama laisvės nepadarė nei vienos klaidos. Reiškia, ne veltui sukūrėme Sąjūdį, ne veltui gyvenau ir aš.

Rusijoje neigiama okupacija ir iš aukščiausių tribūnų sakoma, kad SSRS subyrėjimas buvo didžiausia XX a tragedija. Kaip reikėtų į visa tai reaguoti?

Niekas negali nuneigti fakto, kad pradžioje 1940 metais į Lietuvą buvo įvesti Raudonosios armijos tankai ir tik vėliau po jų vamzdžiais buvo surengti taip vadinami rinkimai į Lietuvos Seimą, kuris paskelbė Lietuvos Sovietų Socialistinę Respubliką ir priėmė deklaraciją dėl Lietuvos įstojimo į SSRS. Lietuva nebebuvo laisva, buvo okupuota, o kokia forma ji įvykdyta, ne esmė. Pasiteisinimas, kad tai SSRS tai padarė siekdama atitolinti nacistinės Vokietijos agresiją, pastumti savo sienas labiau į vakarus, yra niekinis. Lietuvos žmonėms nuo to nelengviau, juolab, kad po Raudonosios Armijos įvedimo prasidėjo represijos, masiniai žmonių trėmimai į Sibirą. Ten jie – vyrais, moterys, seniai ir vaikai – buvo vežami gyvuliniais vagonais, šimtai jų mirė pakeliui. Tai-  nusikaltimas prieš žmoniją. Kažkodėl tie, kurie šiandien neigia okupaciją, apie tai nekalba. Nors faktą, kad Sovietų sąjunga įvykdė okupaciją ir aneksiją, pripažino dar B.Jelcinas ir kiti didūs Rusijos demokratai. Tai konstatuota ir 1991 m. liepos 29 d. sudarytoje Lietuvos-Rusijos sutartyje dėl tarpvalstybinių santykių.

Kad SSSR griūtis atnešė nelaimę Rusijos žmonėms, tai gal ir galima taip teigti, jei nelaimę suprasime kaip vėliau sekusią betvarkę, nekontroliuojamą nusikalstamumą ir „prichvatizaciją“. Bet didžia dalimi tą savivalę įvedė arba ja naudojosi tie patys žmonės, anksčiau užėmę aukščiausių partinių ir valstybinių institucijų, tame tarpe KGB postus. Bet tai ne Lietuvos kaltė, kuri sugebėjo savo pasitraukimą iš SSRS organizuoti taikiai.

Žinojome, ką su iškovota laisve norim daryti

Demokratėjimo procesas kitose buvusios SSRS valstybėse nesibaigė, pastaruoju metu matom Baltarusijos žmonių kovą už demokratiją. Kaip manote, ko jie galėtų pasimokyti iš prieš 30 metų Lietuvoje vykusių procesų?

Reikia aiškiai žinoti savo tikslus, turėti planą ir pasirinkti nesmurtinę pilietinio pasipriešinimo formą. Kaip jau sakiau anksčiau, kai Lietuvoje buvo organizuojamas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, judėjimo vadovybė neveikė aklai, bet pagal gerai paruoštą planą, įvertinusi įvairias alternatyvas, galimas pasekmes, kaip kokioje šachmatų lentoje iš anksto numatydama kelis ėjimus į priekį. Artėjant neišvengiamam nepriklausomybės atkūrimo paskelbimui, jau buvo parengtas konkretus planas apie tai, kaip gyvensime, kokių tikslų sieksime, kaip bus užtikrinta demokratiją, pertvarkoma ekonomika. Šiame plane buvo išdiskutuota kiekviena raidė, kiekvienas taškas ir kablelis.

Mes siekėme ne tik laisvės, mes žinojome, ką su ta laisve norim daryti.

O kalbant apie nesmurtinį pilietinį pasipriešinimą, tai Lietuvoje anuomet tvarką demonstracijų ir šimtatūkstantinių demonstracijų metu palaikė specialiai tam sukurti „žaliaraiščių“ būriai, kurių pareiga buvo užtikrinti, kad renginių metu nebūtų nei vieno vandalizmo, nei vieno neapykantos ar smurto atvejo. Ir nebuvo! Buvom nutarė: jei mus muš, daužys „bananais“, mes atgal neduosime:  stovėsime susikabinę rankomis, dainuosime, parodysime visam pasauliui, kad mūsų kova dėl laisvės nesmurtinė.

Prasidėjus Lietuvos atgimimui, pradėjo megztis tarptautiniai kontaktai, ypač su Skandinavijos šalimis, JAV. Ar būtų kontaktų su Graikija ar atskirais graikų politikais?

Deja, ne. Kontaktai su Graikija prasidėjo tik vėliau, jau atkūrus oficialius diplomatinius santykius. Labai stengiausi, kad tarp Lietuvos ir Graikijos užsimegztų stiprus ryšys. Už šias pastangas esu apdovanotas Graikijos Respublikos Auksinio Fenikso Komandoro kryžiaus ir Auksinės žvaigždės ordinu. Kaip graikas, trokštu, kad kuo daugiau Lietuvos žmonių pabuvotų Graikijoje, pamatytų jos salas, žydrą jūrą ir joje atsispindintį žydrą dangų, patirtų graikų svetingumą. Kaip Lietuvoje gimęs ir augęs ir už jos laisvę kovojęs Lietuvos pilietis, trokštu, kad kuo daugiau graikų atrastų Lietuvą, sužinotų apie jos skaudžius istorijos puslapius, bet neplaužtą dvasią ir drąsą, kad pamatytų Lietuvos žalias pievas ir miškus ir juose pasislėpusius švarius ežerus.

Papasakokite apie savo šeimos istoriją. Skirtingai nuo dauguma dabar Lietuvoje gyvenančių graikų tautybės žmonių, kurie priskirtini Ponto graikams, jūsų senelis į Lietuvą tarpukaryje atvyko iš Kikladų salų. Kodėl iš Varikopoulos patapote Medvedevu?

Gimiau ir augau Lietuvoje, o mano dabartinė rusiška pavardė – ilgos istorijos dalis. Jos pradžia – 1926 metais, kai Kaune buvo atidarytas mano senelio pusbrolio M.N. Asimakio tabako fabrikas. Iš paskos Asimakiui į Kauną atvyko ir mano senelis Varikopulos, čia jis sukūrė šeimą, kurioje 1933 metais ir gimiau. Asimakiui susirgus, o vėliau numirus, fabriko valdymą perėmę mano senelis ir jo brolis. Lietuvą okupavus SSRS, siekiant išvengti tremčių į Sibirą, teko visko atsisakyti ir kuo skubiau keisti pavardę ir tapti Medvedevais. Todėl didelę savo gyvenimo dalį net nepažinau Graikijoje likusių savo giminaičių, teko slėpti savo prigimtį.

Kaip klostėsi gyvenimas toliau? Kaip įsitraukėte į Lietuvos atgimimą?

Po mokyklos Kaune, tolesnė biografijos spiralė mane vedė, atrodytų, tolyn nuo Lietuvos. 1956 m. baigęs Kaliningrado aukštąją karinio jūrų laivyno inžinerinę mokyklą, gavau radiolokacijos ir radionavigacijos šturmano diplomą. Tarnavau Baltijos ir Juodosios jūros laivynuose išminuotojų laivuose, bet 1959 m. koją pakišo mano graikiška kilmė – iš laivyno buvau atleistas. Kilus Karibų krizei vėl buvau pašauktas į laivyną, vienus metus vadovavau net raketiniam laivui.

Visgi vėliau grįžau į Kauną, kaip juokauju, persikėliau į sausumą. Pradėjau dirbti SSRS gynybos pramonei priklaususiam Kauno radijo matavimų technikos mokslinio tyrimo institute. Pradėjau nuo inžinieriaus, ilgainiui tapau skyriaus vadovu.

Šiam institute buvo susibūręs didelis laisvamanių, kritiškai mąstančių žmonių būrys. Kauno miesto Komunistų partijos Centro Komiteto atstovai ne kartą iš Kauno instituto vadovybės reikalavo, kad tas laisvamanių būrelis būtų išardytas, bet jo tuometinis atstovas Kazys Rekevičius nurodymams nepakluso, sakė, mokslininkai, gerai dirba, juos būtina išlaikyti sėkmingai instituto veiklai užtikrinti. Su jais daug bendraudavau, kalbėdavom apie religiją, krikščioniškas vertybes, pokyčius šalyje. Užsitarnavau jų pasitikėjimą. Kai užgimė Sąjūdis, mano bendradarbiai 1988 m. išrinko mane į Kauno Sąjūdžio grupę, kaip jos atstovas dalyvavau tais pačiais metais įvykusiame visos Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavime, buvau išrinktas į Sąjūdžio Seimo Tarybą. 1989 m kaip Lietuvos atstovas buvau išrinktas į SSRS Liaudies deputatų suvažiavimą, kur aktyviai dalyvavau Andrejaus Sacharovo įkurtame tarpregioninės grupės „Demokratičeskaja Rossija“ judėjime, aiškinau Lietuvos siekius ir mezgiau Lietuvos draugų ratą tarp Rusijos demokratų. 1990 m,. vasarį pirmą kartą po Lietuvos okupacijos surengtuose sąžininguose ir demokratiniuose rinkimuose buvau išrinktas į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą- Atkuriamąjį Seimą. Lietuvos parlamentui priimant 1990 m. Kovo 11-osios aktą, skelbiantį apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, buvau Maskvoje, nes ten kelios dienos prieš buvau išsiųstas su svarbia misija rengti dirvos Lietuvos atkurtos nepriklausomybės deklaracijai Rusijos demokratų tarpe. Tačiau nors mano parašo ant Kovo 11-osios akto nėra, esu oficialiai pripažintas kaip Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras.

Praėjo jau 30 metų nuo tų įsimintinų sausio 13-osios įvykių. Lietuva jau 16 metų kaip ES ir NATO nariai, kas tuomet turbūt net buvo neįsivaizduojama,  sprendžiame savo dideles ir mažas problemas, sielojamės dėl nesėkmių, džiaugiamės sėkmėmis, ginčijames. Kaip įsivaizduojate Lietuvos ir Graikijos ateitį ateities Europos Sąjungoje?

Įsivaizduoju dvi stiprias, aiškiai žinančias ko nori ir savo tautinį savitumą išlaikiusias valstybes stiprioje ir daugiakultūrinėje Europos Sąjungoje. Man lietuvių ir graikų tautos panašios savo išskirtinumu ir savo prisirišimu prie krikščioniškų vertybių. Taip pat abi tautos labai vertina laisvę, nes žino, ką reiškia ją prarasti, ką reiškia gyventi po kito priespauda. Abiejuose tautose matau daug sakralinės esmės. Lietuva ir Graikija turėtų aktyviau megzti tarpusavio ryšius, kartu kovoti, kad Europa nenutoltų nuo savo krikščioniškų šaknų, kad būtų išlaikyti kultūrinis ir istorinis tautų savitumas.

Man nepatinka, kad vis daugiau žmonių ir valstybių meldžiasi ir tarnauja Aukso Veršiui. Kaip sako Šventas Raštas, negalima tarnauti dviem dievams. Pinigai turi būti tik įrankiu didesniems tikslams pasiekti, o ne tikslas savaime. Jei ekonomika užgožia tradicijas, tautinį savitumą, man tokios ekonomikos nereikia. Aš kaip buvau, taip ir likau Sąjūdžio žmogumi. Nevalia iš laisvės daryti karikatūros.

Nuoroda į Huffington Post Greece straipsnį: čia.


Šaltinis: Užsienio reikalų ministerija