ltnews.lt

Lietuvos naujienos iš pirmų lūpų

2021:04:12 6:33

Buvusi Lietuvos kariuomenės karininkė šiandien gina vaiko teises

Drąsi, guvi, ištverminga Eglė Sinkevičienė nuo mokyklos suolo svajojo apie policininkės uniformą, tačiau gyvenimas parodė, kad vaikystės svajonės ilgainiui keičiasi, o ateitis atveria naujas galimybes. Šiandien keturiasdešimt dvejų moteris – ne tik Alytaus apskrities vaiko teisių gynėja. Kartu ji – Lietuvos kariuomenės atsargos karininkė ir trijų sūnų mama.

Uniformą pakeitė civiliai drabužiai, o karo prievolininkus – vaikai

Egle, vos tik pabaigusi mokyklą, apsirengėte uniformą. Kelis metus teko pabūti policijos kursante, vėliau tapote Lietuvos kariuomenės karininke, dabar ginate vaikus. Kas darė įtaką tokiems jūsų pasirinkimams?

Dar būdama moksleive tiksliai žinojau, kur stosiu pabaigusi mokyklą. Norėjau tapti policijos pareigūne. Visuomet svajojau apie darbą, kurį dirbdama jausčiausi naudinga, padėčiau kitiems. Įstojau į Lietuvos teisės akademiją. Studijos sekėsi gerai, tačiau kuo toliau, tuo labiau pradėjau abejoti savo pasirinkimu. Ilgainiui supratau, kad nenoriu tapti policijos pareigūne, kad tai – ne mano pašaukimas, todėl pabaigusi studijas pasukau į kariuomenę. Atradau savo kelią, tapau karo prievolės vyriausiąja specialiste, man buvo suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis. Tarnavau Tėvynės labui netausodama savęs, tikėdama tuo, ką darau. Niekada nemąsčiau apie tai, ką veiksiu ar kuo užsiimsiu, kai ištarnausiu atitinkamą laiką kariuomenėje ir teks išeiti į atsargą. Laikas ėjo, netruko ateiti ir ta diena, kai teko atsisakyti uniformos ir sugrįžti į civilį gyvenimą. Būdama vos 33 metų, išėjau į atsargą, nežinojau, ką noriu veikti toliau, tačiau suvokiau, kad man būtina bendrauti ir padėti žmonėms. Atsitiktinai atradusi darbo skelbimą, kviečiantį prisijungti prie vaiko teisių gynėjų komandos Alytuje. Ilgai negalvodama išsiunčiau savo gyvenimo aprašymą į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą. Laimėjusi atranką, tapau Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus budėtoja.

Kokie buvo pirmieji įspūdžiai ?

Naujas darbas, nauji iššūkiai tarnyboje vertė kaip reikiant pasistengti, išmokti perprasti kitokius nei iki šiol buvau sutikusi žmones, gebėti paguosti nuskriaustus vaikus. Tačiau svarbiausia tai, kad tikėjau ir žinojau, jog šis darbas prasmingas. Buvau ir esu įsitikinusi, jog didžiausias apdovanojimas už darbą man būtų atsistojusios ant kojų ir tinkamai užauginusios vaikus šeimos, su kuriomis dirbu.

Eglės energijos šaltinis – trys sūnūs

Kas yra jūsų gyvenimo variklis, kas įkvepia stengtis, dirbti, siekti tikslų?

Mano energijos šaltinis yra trys sūnūs, sutuoktinis Dalius ir jaukūs mūsų namai. Šeimoje turime tradicijas, kurių stengiamės laikytis. Kas vakarą visi susėdame prie bendro vakarienės stalo, pasišnekučiuojame, pasidalijame dienos įspūdžiais. Suvokiu, kad ne visuomet taip bus – sūnūs auga, pradės savo gyvenimą, tačiau mane džiugina akimirka, kurią išgyvenu dabar.

Ar susiduriant kiekvieną dieną su neigiamomis patirtimis nesusvyruoja jūsų pasiryžimai, vertybės, neapima neviltis?

Ne. Sakyčiau, atvirkščiai. Dar labiau tikiu savo pamatinėmis vertybėmis ir kaskart įsitikinu, kokios jos svarbios. Mano didžiausia vertybė yra šeima. Neįsivaizduoju gyvenimo be teisingumo, atjautos, o šeimos – be atvirumo. Dirbdama su sunkumus patiriančiomis šeimomis įsitikinau, kaip svarbu pasitikėjimas ir tikėjimas vieni kitais. Svarbu, kad vaikai atvirai bendrautų su tėvais ir būtų išgirsti, kad žinotų, jog visada sulauks pagalbos iš šeimos, nesvarbu ar jie tariamai blogi ar geri. Blogų vaikų nėra. Yra tik etiketės, kurias mes, suaugusieji, užklijuojame vaikams bei vieni kitiems.

Viena labai svarbi vertybė, kurios seniau nepastebėjau, išryškėjo būtent pradėjus dirbti Vaiko teisių apsaugos skyriuje, tai yra tolerancija. Aš niekada nesmerkiu žmonių, su kuriais dirbu. Žinau, kad viskam yra priežastys, kad sunkus gyvenimas ir nesėkmės nėra pagrindas smerkti žmogų.

Per gyvenimą drauge su vyru: ir kariuomenėje, ir ginant vaikus

Ar pavyksta, išėjus iš darbo, uždaryti duris ir negalvoti apie sunkias šeimų istorijas? Ar neparsinešate namo svetimų išgyvenimų ir nesėkmių? Kokiu būdu nuo to pavyksta atsiriboti?

Negaliu uždaryti darbo durų ir užmiršti tai, su kuo praleidžiu visą dieną, nes man rūpi žmonių likimai. Tačiau, kiek sugebu, stengiuosi atsiriboti, juk turiu ir savo gyvenimą. Dėmesio laukia sūnūs, vyras. Labai džiaugiuosi, kad mane supranta vaikai, o sutuoktinis – juk mano kolega. Mes beveik visą gyvenimą kolegos. Kariuomenėje tarnavome kartu, ten ir susipažinome, susituokėme, išėjome į atsargą, dabar ir vėl dirbame vienoje tarnyboje. Todėl visada jaučiuosi suprasta ir palaikoma. Atsipalaiduoju ir pailsiu skaitydama. Labai mėgstu skaityti – jaukiai susirangau ant sofos ir skaitau, galėčiau taip leisti visą savo laisvalaikį. Tokiu būdu ir pailsiu, ir atsijungiu nuo rūpesčių, ir pasisemiu jėgų darbui.


Šaltinis: Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, autorė: Vija Kudzienė