ltnews.lt

Lietuvos naujienos iš pirmų lūpų

2021:04:16 8:50

Ilma Skuodienė: reikia atsisukti į paauglius ir kartu padėti spręsti jų problemas

Lietuvos paaugliai kelintus metus iš eilės išgyvena ne pačius geriausius laikus. Prieš juos dažniausiai naudojamas visų rūšių smurtas, paaugliai renkasi savižudybės kelią, jaučia nuolatinį spaudimą geriau mokytis, siekti vis geresnių rezultatų, o psichologinė pagalba pasiekia vos 20 procentų paauglių, kuriems ji reikalinga.

Pirmaujame pagal savižudybių skaičių

UNICEF tyrimo duomenimis pirmaujame pagal paauglių savižudybių skaičių ir tas skaičius ne tik nemažėja, bet ir panašus jau dvejus metus. Vaikai kėsinasi į savo gyvybę. Dar nepasibaigus šiems metams savo noru iš gyvenimo pasitraukė jau 8 vaikai. Praėjusiais metais statistika fiksavo – 9, 2018 metais – 10. Net 30 vaikų šiemet jau bandė nusižudyti, o kiek atvejų dar nežinome, tad laiku išgelbėtų jaunuolių mastas gali būti kelis kartus didesnis. Labai kviečiu tėvelius, mokytojus, socialinius pedagogus, psichologus atkreipti dėmesį ne tik į paauglių problemas, bet ir skirti didelį dėmesį šiam žmogaus raidos etapui“, – sako Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė.

Prasta savijauta, sunkūs išgyvenimai apie kuriuos vaikas bijo ar neturi kam papasakoti, jaučia gėdą gali lemti suicidinių minčių atsiradimą. Norint padėti tokių minčių slegiamam vaikui, svarbu laiku atpažinti ir galimos depresijos požymius. Nors sakoma, kad vaikai depresija gali susirgti bet kokiame amžiuje, tačiau dažniausiai ji diagnozuojama paauglystėje. Pagrindiniai depresijos požymiai yra nuotaikos, jėgų nebuvimas, apatija, pasyvumas, interesų, pomėgių praradimas, savęs nuvertinimas, vidinės tuštumos jausmas, miego sutrikimai. Depresija, ypač berniukams, gali pasireikti pykčiu, agresija, gali imti svaigintis. Būtent sergant depresija neretai išsakomos suicidinės mintys.

Vilniaus universiteto psichotraumatologijos centro atliktas tyrimas parodė, kad net apie 80 proc. šalies paauglių patiria mokymosi sunkumų. Dauguma liūdi dėl laisvalaikio veiklų apribojimo karantino metu. Du trečdaliai nerimauja dėl to, kad negali susitikti su savo bendraamžiais. Net trys ketvirtadaliai paauglių išgyvena dėl neigiamų pandemijos pasekmių jiems pabaigus mokyklą. Nors daugelis paauglių sugeba prisitaikyti, visgi, pastebime, kad daugėja emocinių ir elgesio sutrikimų – net 20 proc. Lietuvos paauglių turi jų šiuo metu“, – sako centro vadovas profesorius dr. Evaldas Kazlauskas.

Pernelyg didelis dėmesys skiriamas mokslo pasiekimams

Teisininkas Gintautas Sakalauskas, savanoriaujantis Vaikų dienos centre, sako, kad turime atkreipti dėmesį į tai, kad jaunam žmogui šitame laikotarpyje yra sunku ir net sunkiau nei suaugusiam: „Taip pat paauglystė yra laikas, kai reikia išbandyti ribas. Paaugliai turi bendrauti su draugais, priešintis kontrolei, perprasti tėvų, mokyklos vaidmenį, jausti laisvą gyvenimą, kurti naujas patirtis. Karantino metu visa tai stipriai apribota. Didžiausia dilema yra, kaip tai kompensuoti, kaip pozityviau galvoti apie ateitį. Mokytojai irgi yra pervargę, tai dar labiau persiduoda paaugliams, tad reikia daug daugiau su jais kalbėti apie gyvenimo prasmę, apie išgyvenimus, o ne grūsti tam tikras žinias be jokio konteksto“.

Šiuo metu pastebime, kad itin didelis dėmesys yra skiriamas vaikų akademiniams pasiekimams. Mums, kaip psichologams, labai rūpi vaikų psichologinė būsena. Jau iki pandemijos matėme, kad nemaža dalis Lietuvos paauglių nesijautė labai gerai, jautė patyčias, kitus sunkumus. Pandemijos metu, kilus papildomiems rūpesčiams, tie sunkumai dar labiau paaštrėjo. Tyrimas rodo, kad vaikai patiria daug streso, jiems sunkiau susikaupti mokytis, naudojant naujas formas, ypač vaikams, kurie turėjo mokymosi sunkumų anksčiau, patyrė patyčias. Kelią nerimą, kad labai mažai paauglių gali gauti reikalingą psichologinę pagalbą – tik 20 proc. Vadinasi 80 proc. tos pagalbos, kuriems reikia, jos negauna. Kviesčiau ne tik šiuo sunkiu dabartiniu laikotarpiu, bet ir apskritai kalbant apie paauglius, skirti daugiau dėmesio jų psichologinei būsenai ir gerovei“, – sako E. Kazlauskas.

Psichologų mokyklose trūkumą galima kompensuoti perkant jų paslaugas išorėje

Tai, kad šiandien tik 20 procentų Lietuvos paauglių gauna psichologinę pagalbą yra labai liūdnas rezultatas. Šiuo raidos etapu palaikymo, padrąsinimo, pasakymo, kad tai, kas vyksta su tavimi yra normalu ir kad visa tai praeis, yra labai reikalinga. Kalbant su mokyklų vadovais, jie akcentuoja, kad labai trūksta profesionalių psichologų, kad sunku ne tik juos rasti, bet ir prisikalbinti ateiti dirbti į mokyklas. Bet to, yra ir kita problema – ne visi paaugliai nori pasirinkti psichologą, dirbantį mokykloje. Paaugliai neslepia, kad mielai priimtų informaciją, kur jie galėtų kreiptis pagalbos už mokslo įstaigos ribų“, – pastebi Tarnybos vadovė.

I. Skuodienė siūlytų mokykloms, negalinčioms rasti profesionalaus psichologo, kuris nuolat dirbtų įstaigoje, pirkti profesionalaus psichologo paslaugas: „Tai būtų didelė pagalba ir reikšmingas pokytis vaikams. Peržiūrint švietimo pagalbą ir ją efektyvinant, socialinis pedagogas būtų tas žmogus, kuris neša žinią, o perkama paslauga, suteikiama profesionalo ne tik psichologo, bet psichologo-psichoterapeuto. Taip vienas psichologas galėtų dirbti su kelių mokyklų vaikais“.

Vadovė sako, kad šiuo gyvenimo tarpsniu ypatingai svarbus ir vaikų santykis su tėvais: „Labai svarbu, kad tėveliai paauglį palaikytų, priimtų jį su visomis jo problemomis, gilintųsi į jo problemas ir padėtų jas spręsti. Jeigu patys nepajėgūs, svarbu kreiptis į specialistus, į psichologus, psichoterapeutus dėl pagalbos savo vaikui. Labai svarbu, kad tėvai visada žinotų, kur yra jų vaikas, rodytų jam dėmesį, rastų jam vietos savo dienotvarkėje“.

Paaugliai jaučia visuomenės spaudimą

Viešumoje girdime, kad paaugliai nemoka matematikos, atsilieka nuo kitų šalių savo akademiniais pasiekimais. Po kiekvienų egzaminų neretai netyla kalbos apie blogus abiturientų mokslo rezultatus, visuotinai reiškiamas nepasitikėjimas, narpliojama, kodėl vaikai nemoka, ką turėtų mokėti ir panašiai. Tai neretai skamba kaip kaltinimas patiems vaikams, kad jie negeba suprasti ar išspręsti elementarių užduočių. Neramina tai, kad tokiais atvejais paaugliams primetama atsakomybė, kurią turėtų prisiimti ir suaugę žmonės, mokytojai, švietimo sistemos kūrėjai. Visuomenės spaudimas mokytis vis geriau ir siekti vis geresnių rezultatų jauną žmogų gali paveikti priešingai“, – sako I. Skuodienė.

Priežastys, dėl kurių paaugliai ryžtasi savižudybei

Tyrimai rodo, kad vaikai ir paaugliai žudosi ne tik patyrę lytinę, fizinę, emocinę prievartą, bet ir nepriežiūrą, nesirūpinimą jais, apleistumą.  Neretai nepilnamečiai ranką prieš save pakelia tėvų skyrybų metu, bijodami egzaminų, praradę artimą žmogų. Emocinis ar fizinis smurtas, emocinis apleistumas nėra tik socialinės rizikos šeimų reiškinys.

Direktorė pastebi, kad vienos ar vienodos priežasties, lemiančios tragišką jaunuolių pasirinkimą nėra. Dažniausiai suicidinės mintys kyla ne dėl vieno fakto, o dėl daugybės susiklosčiusių aplinkybių: „Būtent todėl tėvai neturėtų nuvertinti vaikų problemų. Konfliktai šeimoje, tėvų skyrybos, patyčios mokykloje, draugų išdavystė, nelaiminga pirmoji meilė – vaikai tai labai sunkiai išgyvena, dažnai skausmą laiko savyje ir nėra linkę atvirai pasakoti apie problemas, o ypač paauglystėje“.

I. Skuodienė sako, kad savižudybė tik ypatingu atveju yra impulsyvus veiksmas, dažniausiai tai – procesas, kurio palydovai – negatyvios mintys: gyvenime nieko gero nėra, esu nereikalingas, niekas manęs nemyli, gyventi neverta. Kai vaiko galvoje sukasi tokios mintys, užtenka vienos nesėkmės, konflikto, blogo pažymio ir suicidinės mintys virsta veiksmais.

Ženklai, kurie turėtų priversti sunerimti

Paprastai, apie savižudybę galvojantys, ar ją planuojantys žmonės siunčia tam tikrus tai nusakančius signalus. Tokie vaikai ar paaugliai dažniau pradeda kalbėti apie mirtį, domėtis mirties tematika. Pavojaus signalu gali būti ir pasikeitęs vaiko elgesys, slogi nuotaika, emocijų kaita. Vaikai tampa irzlūs, liūdni ar jaučia kaltę, gėdą. Būtina pastebėti ar vaikas netapo uždaras, neatsiribojo nuo draugų arba, atvirkščiai, ar buvęs ramus, džiaugsmingas vaikas nepradėjo elgtis neįprastai aktyviai ar agresyviai, priešiškai, bėgti iš namų, mokyklos.

Tarnybos vadovė kviečia suaugusius, esančius šalia vaikų, nepraleisti pro akis nerimą keliančių ženklų: „Pastebėję, kad vaikas išgyvena krizę, turėtume jam padėti suprasti, kad savižudybė yra kelias į niekur, tai nėra teisingas pasirinkimas. Būtina apie tai klausti ir domėtis emocine vaiko sveikata, būsena, išgyvenimais. Jei patiems užmegzti ryšį su tokiu vaiku sunku, būtina kreiptis pagalbos“.

Pastebėjus arba įtarus, kad vaikas, paauglys galvoja apie savižudybę, tiesus klausimas – „ar tu galvoji apie savižudybę?“ parodo, kad suaugusiems vaikas rūpi, kad pastebi nerimą keliančius ženklus, o kartu tai yra galimybė vaikui išsikalbėti, išsipasakoti, atsiverti. Svarbiausia, kalbantis su vaiku būti nuoširdiems, parodyti susirūpinimą, skirti pakankamai laiko pokalbiui, atidžiai klausytis ir leisti išsikalbėti.

Jei įtariate savižudybės pavojų – kalbėkite su vaiku. Šiam pokalbiu pasiruošti padės šeši „NE“:

  • Neišsigąskite, neparodykite, kad esate šokiruoti, ką vaikas besakytų;

  • Nesumenkinkite vaiko skausmo, nors jo kančios priežastis jums, žvelgiančiam iš suaugusiojo pozicijų, ir atrodo menka (tokie teiginiai, kaip „Tai nėra priežastis žudytis“, tik parodo, kad jūs jo nesuprantate);

  • Nesistenkite vaiko pralinksminti. Jam skauda todėl parodykite, kad suprantate tai;

  • Nenaudokite emocinio šantažo, nebandykite vaikui iššaukti kaltės jausmo;

  • Nežadėkite laikyti paslaptyje savižudybės plano (jūs galite pažadėti išlaikyti paslaptyje problemos turinį, bet ne ketinimą nusižudyti);

  • Neklausinėkite per daug įkyriai.

Prireikus pagalbos, kreipkitės:

  • Pagalbos vaikams linija

pagalbavaikams.lt

Darbo laikas: I-V 11-19 val.

  • Vaikų linija

116 111; vaikulinija.lt

Darbo laikas: I-VII 11-23 val.

  • Jaunimo linija

8 800 28888; jaunimolinija.lt

Darbo laikas: I-VII visą parą

  • Tėvų linija

8 800 90012; tevulinija.lt

Darbo laikas: I-V 11-13 val. ir 17-21 val.


Šaltinis: Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos