ltnews.lt

Lietuvos naujienos iš pirmų lūpų

2020:10:01 12:43

Vaikų globos namuose užaugusi Viktorija į juos sugrįžo dirbti: geriausiai suprantu paauglių problemas

Būdama septyniolikos Viktorija užvėrė vaikų globos namų duris, bet vėl pravėrė jau būdama dvidešimt devynerių: tik šįkart – kaip socialinė darbuotoja, pasirengusi į suaugusiųjų gretas palydėti bendruomeniniuose globos namuose gyvenančius paauglius.

Viskas prasidėjo nuo pajuokavimo

Viktorijai Malachovskai, sėkmingai sukūrusiai šeimą ir susilaukusiai dviejų vaikų, rodos, nieko gyvenime netrūko, bet viduje vis kirbėjo jausmas, kad ji dar ne iki galo atrado save, kad ne visą savo potencialą išnaudoja. Visų pirma ji bandė savanoriauti kūdikių namuose, bet čia buvo per jautru: „Vis apsiašarodavau ir apsiašarodavau.“

Viktorija nėra viena tų globos namų auklėtinių, kurie ten praleistų metų nė prisiminti nenori – ji iki šiol yra dėkinga, kad ten atsirado, turėjo sąlygas augti, pamatyti gerų pavyzdžių, o ir buvusią auklėtoją vis aplankydavo. Vieno tokio apsilankymo metu ji prasitarė, kad ieško savęs, nori papildomai užsiimti kažkokia prasminga veikla. Auklėtoja iš pradžių juokaudama, o vėliau – jau visai rimtai – pasiūlė buvusiai auklėtinei ateiti dirbti į vaikų globos namus.

Viktorija, žinoma, viską nuleido juokais – juk neturi reikalingo išsilavinimo, o ir save laikė griežta ir todėl nelabai darbui tinkama. Bet kuo toliau, tuo labiau į galvą lindo mintys, kad galbūt visgi reiktų pabandyti. Tas mintis į galvą įsileidus, pradėjo augti ir motyvacija – juk ji viską pati perėjo, kas tuos vaikus supras geriau nei ji?

„Ir taip vieną dieną nuėjau į darbo pokalbį tuose pačiuose vaikų globos namuose“, – šypsosi Viktorija.

Jau pačiomis pirmomis dienomis ji sako radusi bendrą kalbą su vaikais ir pajutusi, kad sprendimas buvo geras. Kadangi iš pradžių ji neturėjo socialinio darbuotojo išsilavinimo, pradėjo dirbti nuo socialinio darbuotojo padėjėjo pareigų. Galiausiai pabaigė reikiamus mokslus ir buvo pirmoji iš visų globos namų, kuri su vaikais perkelta į bendruomeninius vaikų globos namus – nebe į instituciją, o į šeimos aplinką primenantį butą, kuriame nebėra nei valytojų, nei virėjų, o vaikų – jau nebe šimtai, o iki 10. Taip ji tapo VŠĮ „Atsigręžk į vaikus“ bendruomeninių vaikų globos namų vadove.

Labiausiai panoro dirbti su paaugliais

Dar vaikų globos namuose dirbusi su įvairaus amžiaus vaikais socialinė darbuotoja įsitikino, kad geriausiai supranta paauglių problemas: puikiai prisimena, kokias matė suaugusiųjų klaidas, kai pati 13-os metų pateko į tokią instituciją.

„Prisiminiau savo išgyvenimus, pasidariau išvadas ir nuo tada labai stengiuosi, kad šiems vaikams ateityje viskas būtų lengviau ir geriau“, – sako ji.

Į bendruomeninius vaikų globos namus ji persikėlė jau tik su jaunuoliais, kurių amžius siekė nuo 16 iki 19 metų, su maždaug tokio amžiaus žmonėmis ji dirba ir iki šiol.

Viktorija nuo pat pradžių vienais didžiausių prioritetų darbe laikė labai konkrečią pagalbą jaunuoliams ruošiantis pradėti gyventi savarankiškai. Būtent pagalbos ieškantis darbo, pasirūpinant būstu ar gaunant vairuotojo pažymėjimą prieš keliolika metų ji buvo pasigedusi pati.

Yra ir, rodos, smulkmenų, kurios paauglystėje atrodo visai ne smulkmenomis , pavyzdžiui, dažnas kompleksuoja dėl šiuo laikotarpiu spuogų varginamo veido. Socialinė darbuotoja, prisimindama savo patirtį, kantriai moko, kaip geriausia prižiūrėti odą, o jeigu namų sąlygomis nepavyksta, visomis išgalėmis stengiasi, kad paauglys patektų pas kosmetologą.

„Juk jeigu šeimoje paauglį pradeda berti ir mama supranta, kad ateityje problema gali tik gilėti, ji nuveda jį pas kosmetologą. Taigi išvaizda jaunuoliui labai svarbi“, – pabrėžia socialinė darbuotoja ir su šypsena prisimena savo ir draugių pirmuosius bandymus rūpintis veido oda ar darytis makiažą. „Tiek prisidažydavom, kad, atrodo, tuoj gabalais kristi pradės. Gerai, kad vėliau visgi atsirado, kas pamokė“, – juokiasi ji.

Taigi, Viktorijos darbas tikrai neapsiriboja tomis funkcijomis, kurios surašytos oficialiuose dokumentuose, o dažnai tenka verstis per galvą ieškant rėmėjų, kad tokios paslaugos vaikams būtų prieinamos. Labai stengdamasi, kad vaikai gyventų taip, kaip įprastai vaikai gyvena šeimose, Viktorija Malachovska jau ne kartą pagalbos kreipėsi ir į savo draugus, ir į pažįstamus. „Dabar man tai yra ne darbas, o gyvenimo dalis“, – pabrėžia ji.

Socialinė darbuotoja įsitikinusi, kad šiandien vaikams iš globos namų paprasčiau įsilieti į suaugusiųjų gyvenimą. Ir ne tik dėl jos pastangų – pats gyvenimas bendruomeniniuose namuose, kai vaikai savimi ir buitimi rūpinasi savarankiškai, ir padeda pasijusti lygiaverčiais tarp bendraamžių, ir suteikia reikalingų įgūdžių savarankiškam gyvenimui.

Pavyzdys, kurį galima „pačiupinėti“

Tvirtą ryšį su vaikais užmegzti Viktorijai pavyko dar tada, kai vaikai nė nenumanė, kad jos gyvenimo istorija labai panaši į jų. Kai auklėtoja pasiryžo pasidalinti savo išgyvenimais, tai vaikams padarė neišdildomą įspūdį.

Ji pripažįsta, kad augusiųjų vaikų globos namuose sėkmės istorijų nėra tiek jau daug: vaikai lyg ir girdėjo, kad kažkas sėkmingai pradėjo dainininko karjerą, tapo garsiu politiku ar žinomu visuomenės veikėju, tačiau tie pavyzdžiai kažkur toli ir labiau primena legendas.

„Mes darome susitikimus su tokiais žmonėmis, bet su manimi skirtumas yra tas, kad jie bet kada gali manęs paklausti, ką aš dariau tokioje situacijoje ar kaip buvo mano laikais“, – pasakoja socialinė darbuotoja.

Ir tie klausimai, atvirauja ji, kartais būna labai asmeniniai, tarsi priverčiantys viską išgyventi iš naujo. „Tikrai būna tokių dalykų, kuriuos jie tarsi ištraukia į dienos šviesą ir būna nemalonu, nes tuos išgyvenimus tarsi užspeitei į tokią slaptą kertelę ir labiausiai norėtum, kad jie ten ir pasiliktų“, – širdį atveria Viktorija.

Tačiau judindami tas skaudžias temas vaikai tarsi išmokė pačią Viktoriją į praeitį žiūrėti negailint savęs, be didesnių emocijų.

„Žiūrėkime tiesai į akis – mes, vaikai, patyrę tiek metų visokiausių skriaudų, niekada visiškai nepasveiksime nuo tokio savo gyvenimo. Bet tai, kaip aš jaučiuosi dabar, mane labai tenkina – nebeturiu tokių kompleksų, nebeturiu tokių prisiminimų, kuriuos palietus ašaros pačios rieda. Aš tikrai esu sveikas, pilnavertis mūsų visuomenės narys ir labiausiai noriu, kad ir vaikai tokie būtų“, – sako ji.

Būna, kad ir rankos žemyn svyra, ir šokti iš džiaugsmo norisi

Žinoma, nors jaunuoliai Viktoriją ir gerbia bei laiko pavyzdžiu, darbe ji neišvengia sudėtingesnių momentų. Labiausiai rankos svyra, pasak jos, kai ne vienus metus stengiesi padėti vaikui kuo išgali, motyvuoji, viską suteiki, bet jie ima ir „atkrenta“ – pradeda elgtis taip, lyg viso darbo kartu nebūtų buvę.

„Kai taip atsitinka bendravimo pradžioje, galvoji, kad taip ir turi būti – tu dar neparodei vaikui viso gėrio, jis dar gyvena senuoju modeliu ir normalu, kad jis „atkrenta“ – viskas negali iš karto būti idealu. Bet kartais labai skaudu, kai ilgą laiką eini su juo koja kojon, o jis ima ir grįžta ten, kur kažkada pradėjome – pabėga, negrįžta, vartoja alkoholį“, – pasakoja socialinė darbuotoja.

Tokiais atvejais, pasak jos, svarbu atrasti savyje motyvacijos ir kantriai tą kelionę pradėti iš naujo.

Itin skaudu Viktorijai matyti ir tokius pavyzdžius, kai pas ją atsidūręs jaunuolis vis augo, kilo į viršų, tobulėjo, bet tik pradėjęs gyventi savarankiškai ima ristis žemyn. Nors jis jau nebe bendruomeninių vaikų globos namų gyventojas, buvusi auklėtoja stengiasi tokiu atveju žmogaus nepalikti vieno ir vėl padeda kuo tik išgali.

Tačiau motyvacijos kasdienybėje pasisemti Viktorijai nėra sudėtinga. Didžiausias į priekį ją stumiantis varikliukas – vaikų pasiekimai. O tokių pasitaiko išties dažnai.

„Pavyzdžiui, kai jie išlaiko egzaminus, susiranda darbą, atranda mėgstamą veiklą. Vakar, kai po darbo jau buvau namuose ir telefonu kalbėjau su čia likusiu darbuotoju, šalia jo tiesiog spirgėjo viena mergaitė, kaip norėjo su manimi pasikalbėti. Tą dieną aš ją nusivedžiau į šokių treniruotę ir ten palikau, o ji labai norėjo man papasakoti įspūdžius. Ir jai taip patiko, kad tarsi sprogo džiaugsmingiausiomis emocijomis – sakė, kad net kojos drebėjo, kaip patiko“, – šypsosi socialinė darbuotoja.

Ir nors ta pati auklėtinė visai neseniai savo elgesiu buvo Viktoriją labai nuvylusi, širdis dainavo abiems – ir naujai iškeptai šokėjai, ir Viktorijai. „Tokiais atvejais tikiuosi, kad mėgstama veikla vaiką įtrauks ir jis „nebenuklys“, – sako pašnekovė.

Širdžiai mielas veiklas jaunuoliams pavyksta atrasti visai netikėtai. Pavyzdžiui, kartą, važiuojant iš renginio, Viktorija su vienu iš auklėtinių sustojo tuščioje aikštelėje ir leido pabandyti jam pavairuoti.

„Tai nebuvo vienas iš vaikų, kurie vis pasakoja, kokią mašiną vairuos ir panašiai, iš jo nieko nebuvau girdėjusi apie vairavimą, – prisimena ji. – Jis tiesiai pavažiavo keliolika metrų ir to užteko – akyse pamačiau tokį užsidegimą, kokio dar nebuvau mačiusi.“

Kelios minutės vairuotojo vietoje sukėlė didžiausią motyvaciją – vairuotojo pažymėjimą vaikinas gavo vos sulaukęs 18 metų ir dabar, pasak socialinės darbuotojos, jis yra vairuotojas, kokių reta.

Taigi, nors akimirkų Viktorijos darbe būna ir skaudžių, ir džiaugsmingų, ji sako nenorinti jų keisti į nieką kitą ir tiems patiems globos namams dabar dėkinga ne tik už tai, kad užaugino paauglystėje, bet ir už tai, kad padėjo atrasti save.


Šaltinis: Socialinės apsaugos ir darbo ministerija