ltnews.lt

Lietuvos naujienos iš pirmų lūpų

2020:09:30 6:03

Smurtas artimoje aplinkoje: kentėti naktį miške ar keliauti į vaikų globos namus?

Vaiko apklausa teisiniame procese yra labai sudėtingas uždavinys. Vaikai kaip liudytojai pasižymi tam tikrais ypatumais: savitas įvykio aplinkybių suvokimas, mažiau išvystyti verbaliniai gebėjimai, dėl ko gali būti sudėtinga visas mintis ir jausmus išreikšti žodžiais, mažesnė įvykių prisiminimo trukmė, įtaigumas. Dėl šių priežasčių būtinas ypatingas specialistų pasiruošimas, siekiant tinkamai ir teisingai atlikti apklausą apie reikšmingas įvykio aplinkybes. Vykdant apklausą, vaiko parodymus svarbu vertinti pagal jo pažintinius gebėjimus, galimybes perteikti žinias ir reikšmingą informaciją, raidos tarpsnį. Dar didesni sunkumai apklausiant vaiką iškyla tuomet, kai nusikaltimai vyksta jo artimoje socialinėje aplinkoje. Apklausa vaikui nėra įprasta, pažįstama procedūra, tad dažnai į teismą atėję vaikai jaučia stresą ir įtampą. Kaip jau minėta anksčiau, ypač neramu vaikui būna kalbėti apie savo artimus šeimos narius.

Komentuoja Kauno apylinkės teismo psichologės Ina Božokienė ir Justina Valantinė.

Tam, kad būtų užtikrinta sklandi mažamečio ar nepilnamečio asmens apklausos eiga ir minimizuoti neigiami išgyvenimai, kylantys dėl pačios apklausos procedūros ar jos turinio, yra pasitelkiamas teismo psichologas. Teismo psichologas turi specialiųjų žinių, geba įvertinti vaiko raidą, kognityvinius gebėjimus ir remiantis tuo – tinkamai suformuluoti klausimus. Prieš pradedant apklausą, vaikas yra specialiai paruošiamas: jam aprodomas apklausos kambarys, užmezgamas teigiamas kontaktas tarp psichologo ir vaiko, išaiškinamos pareigos ir teisės bei supažindinama su apklausos struktūra ir etapais. Pirmiausia, atėjęs į teismą, vaikas patenka į draugišką, namus primenančią aplinką – vaiko apklausos kambarį. Šis kambarys atitinka tam tikras rekomendacijas: patalpoje įrengta garso ir vaizdo aparatūra, yra psichologo darbui reikalingos priemonės ir metodikos – minkšti žaislai, stalo žaidimai, kontūriniai žmogaus piešiniai, vyriškos ir moteriškos lyties lėlės ir kt.

Pasiruošimo stadijoje nepilnamečiui liudytojui ar nukentėjusiajam išaiškinama jo teisė atsisakyti duoti parodymus, jeigu byloje įtariamasis ar kaltinamasis yra vaiko šeimos narys. Dažnai vaikai būna pavargę nuo traumuojančios patirties ir nori papasakoti apie juos skaudinančius įvykius. Žinoma, pasitaiko ir tokių nepilnamečių, kurie dėl skirtingų priežasčių kategoriškai atsisako duoti parodymus apie patirtą ar matytą smurtą šeimoje.

Organizuojant apklausą rekomenduojama, kad būtų suteikta galimybė vaikui duoti parodymus praėjus kuo mažiau laiko nuo įvykio ir apklausti jį tik vieną kartą, nes yra tam tikrų veiksnių, dėl kurių vėliau parodymai gali būti netikslūs. Pirmiausia, nepilnamečiui gali būti padarytas poveikis: artimieji vaiką gąsdina, kad, jeigu jis papasakos apie įvykius namuose, daugiau nebegalės gyventi su tėvais ir bus perkeltas į vaikų globos namus ar kad jo artimąjį patalpins į įkalinimo įstaigą. Kartais nutinka taip, kad smurtautojas yra vienintelis šeimą išlaikantis asmuo ir nuo jo priklauso socialinė gerovė. Pavyzdžiui, į teismą atvykęs mažametis nukentėjusysis papasakojo apie siaubingus mamos ir patėvio smurtinius epizodus, apie kuriuos vaikas niekam nepasakojo ištisus kelerius metus. Berniukas namuose išgyveno tikrą košmarą – kad nekeltų per daug triukšmo ir leistų tėvams ramiai „vaišintis“, jam būdavo raiščiu užrišama burna, o jis pats pririšamas prie lovos visai nakčiai. Jeigu tėvams atrodydavo, kad vaikas neklusnus ar mokykloje nepasiekia pakankamai gerų rezultatų, jis būdavo kankinamas įvairiausiais būdais – išvežamas į mišką ir pririšamas prie medžio visai dienai ar nakčiai, skandinamas jų namuose esančioje vonioje ar net pririšamas virve prie automobilio ir tempiamas. Tokiais atvejais vaikai linkę iškęsti bet kokio pobūdžio smurtinius įvykius, vykstančius namuose, ir niekam nepasakoti, kad tik neprarastų savo įsivaizduojamo saugumo ir nepatektų į tam tikras įstaigas, kuriose, jų nuomone, būtų dar blogiau.

Taip pat vaikai būna skatinami ir „papirkinėjami“ materialinėmis dovanomis, pavyzdžiui, nepasakojus ar, priešingai, papasakojus realybės neatitinkančią istoriją, vaikas bus apdovanotas telefonu, kompiuteriu, dviračiu ar t. t. Negana to, šeimos nariai linkę susitaikyti, todėl gali prašyti vaiko nepasakoti matyto įvykio vien dėl to, kad šiuo metu „viskas gerai“. Augant su smurtautoju, vaikas būna patekęs į vadinamą „smurto ratą“, kuomet įvykiai kartojasi, kai smurtautojas po smurto atsiprašinėja, namiškius linkęs apdovanoti iki sekančio smurto protrūkio. Pavyzdžiui, ikiteisminio tyrimo metu policijos komisariate mažametė liudytoja detaliai nurodė aplinkybes kaip vidurnaktį tėtis trenkė kumščiu į pilvą jos vyresniam broliukui, kad šis net pamėlynavo. Po kelių savaičių atvykus į teismą, mergaitė pakeitė parodymus ir tikino, kad tuo metu tėtis su broliu tik žaidė. Vėliau paaiškėjo, kad po pirmosios mergaitės apklausos, abu vaikai buvo skatinami pakeisti parodymus ir nepasakoti tiesos teisme. Už tai jiems buvo pažadėta kelionė prie jūros ir tiek saldumynų, kiek jie patys norės. Neilgai trukus, šie vaikai atvyko į teismą antrą kartą dėl kito smurtinio tėvo protrūkio.

Vaikas gali vengti pasakoti apie įvykį, nes neturi palaikymo iš artimųjų. Pavyzdžiui, vienas iš tėvų netiki, kad prieš vaiką smurtaujama. O jeigu smurtaujama atvirai, nesmurtaujantis šeimos narys gina ne auką, o smurtautoją. Neretais atvejais tikinama, kad vaikas yra pats kaltas ir nusipelnė tokio smurtinio elgesio (pavyzdžiui, neatliko namų darbų, gavo blogą pažymį ar nedarė, kaip liepta). Vaikai linkę slėpti aplinkybes, švelninti situaciją tam, kad iš artimųjų nesulauktų priešiškumo. Dėl šių aplinkybių vaikai linkę keisti parodymus, neutralizuoti įvykį. Negana to, kaip minėta anksčiau, vaikai linkę pasiduoti įtaigai – jiems gali būti kartojama, kad detalės, kurias prisimena, yra neteisingos, jie įvykį išsigalvoja ar susapnuoja, todėl vaikas gali pats pradėti abejoti savo prisiminimų tikslumu ir teisingumu, nes „suaugusieji žino geriau“.

Dažnai vaikai, augantys smurtinėje aplinkoje, tokį elgesį traktuoja kaip normalų ir nežino, kad gali būti kitaip. Ir tik įsikišus pašaliniams asmenims, kai pastebimi net ir nežymūs signalai, pavyzdžiui, mokykloje pasikeitęs vaiko elgesys ar kaimynų reagavimas į nuolatos girdimą triukšmą, atsiranda galimybė padėti tokiai šeimai. Gyvenimo perspektyvoje, vaikai, kurie yra tapę smurto aukomis, dažnai ir ateityje patiria fizinį, seksualinį, psichologinį ar kt. smurtą arba patys gali tapti potencialiais smurtautojais. Tad kiekvienam svarbu suvokti – negalima išlikti abejingais ir reaguoti į vaiko siunčiamus signalus ir neatidėliotinai suteikti pagalbą.


Šaltinis: Kauno apylinkės teismas