ltnews.lt

Lietuvos naujienos iš pirmų lūpų

2020:09:29 3:19

Kaip vandenyje esanti geležis panaudojama dizaine?

Tvarus vartojimas ir antrinis išmetamų medžiagų panaudojimas itin svarbus aspektas kalbant apie aplinkosaugą. Pasaulyje populiarėjant dizaino judėjimams, kuriais siekiama atkreipti dėmesį į globalines problemas, Lietuvoje tendencijos taip pat panašios. Meniškai ir santūriai siekiama atkreipti pramonės atstovų dėmesį į tai, kas svarbu, o vartotojai kviečiami rinktis atsakingiau. Dizainerė Agnė Kučerenkaitė saugo gamtą savo keramikos dirbiniais – jos porceliano kūriniams unikalias spalvas suteikia ne pramoniniai dažai, bet geležis, pašalinta iš geriamojo vandens. Gražus dizainerės ir „Vilniaus vandenų“ bendradarbiavimas tęsiasi jau keletą metų, o darbai skina laurus tarptautiniuose konkursuose bei džiugina ne vieną širdį.
Portalas 15min.lt nusprendė pakalbinti dizainerę ir išsiaiškinti, kaip kilo idėja kurti būtent tokiomis medžiagomis dekoruotus keramikos dirbinius.
1. Kaip kilo kūrybinė idėja kurti iš atliekų ir dar tokių? Kokie buvo motyvai pradėti?
 
– Viskas prasidėjo keramikos rezidencijos Japonijoje metu, kur įgijau labai daug teorinių ir praktinių žinių apie darbą su porcelianu. Grįžusi į Olandiją (studijavau Eindhoveno dizaino akademijoje) norėjau pritaikyti žinias savo baigiamajam darbui. Mane visada labai domino spalvotyra, tačiau ieškojau pridėtinės vertės ir taip kilo idėja panaudoti metalų atliekas. Ironiška, tačiau įdomiausi rezultatai pasiekiami iš atliekų su didžiausiomis metalų koncentracijomis.
 
2. Kodėl jums svarbus meno ir aplinkosaugos suderinamumo aspektas?
– Studijas baigiau dizaino akademijoje Olandijoje, kur tvarumo idėjos buvo gan dažna tema. Dėstytojai visą laiką skatino kurti atsakingai, tyrinėti bei eksperimentuoti su įvairiausiomis medžiagomis. Atliekomis užteršta ir nuskurdinta gamta – itin opi ekologinė problema, sutelkianti vis daugiau dėmesio ir suvokimo, kad vartotojiškais principais paremta pramonė bei dizainas turi pasikeisti. Metalai yra viena labiausiai naudojamų žaliavų, deja, tai yra neatsinaujinantis gamtos ištekliu
s. Siekiant išvengti katastrofų, kylančių dėl nualintos gamtos ir neapdairaus resursų naudojimo, valstybės, įmonės bei organizacijos sukasi žiedinės ekonomikos link ir ieško būdų pergalvoti gamybos procesus. Pirminiai mano projekto rezultatai rodo didžiulį potencialą ir tik patvirtina, kad metalų atliekos gali būti sėkmingai pritaikytos dizaine bei pramonėje, išvengiant tolimesnės metalų kasybos. Itin motyvuoja didžiulis susidomėjimas projektu pasauliniame kontekste. Esu nuolat kviečiama į tarptautines parodas rodyti projektą ir dalintis gerąja patirtimi.
3. Kaip ir kas jus atvedė iki pažinties su bendrove „Vilniaus vandenys“?
– Šis projektas prasidėjo surinkus skirtingus užteršto metalais purvo mėginius iš vietovių Olandijoje, tokių, kaip cinko gamykla bei dirvožemio ir vandens valymo įmonės. Labai norėjosi rasti partnerių ir Lietuvoje, taip pat palyginti tokio pobūdžio atliekas – ar skiriasi gavybos būdai, sudėtis, spalva. Draugės tėtis, kuris yra vandens tiekimo, nuotekų ir atliekų tvarkymo bei energetikos ekspertas, žinojo mano norą ir pasisiūlė padėti bei suderino susitikimą su bendrovės „Vilniaus vandenys“ specialistais Antavilių vandenvietėje.
4. Kaip vyko bendradarbiavimas su „Vilniaus vandenims“?
– Lietuvoje veikia nuostabi iniciatyva – Ekologinio Dizaino Asociacija, esu jos narė. Tuo metu jie dirbo prie „EKO Partnerystės“ leidinio ir mes pagalvojome, jog būtų nuostabu į jį įtraukti mano bendradarbiavimą su „Vilniaus vandenimis“. Susitikome su „Vilniaus vandenų“ atstovais, diskutavome, jog tvarumas yra labai sudėtingas terminas, reikia žiūrėti į reiškinį iš daug platesnio taško, suprasti priežastingumą. Mūsų užmegztas bendradarbiavimas tarp skirtingų disciplinų šiuo atveju yra labai svarbus. Su „Vilniaus vandenimis“ bendraujame iki šiol, naudoju geležies atliekas iš vandens keramikai bei pradėjau naują projektą – kuriu kilimų kolekciją, dažytą pigmentais iš atliekų.
5. Papasakokite apie pirmuosius savo bandymus, ieškojimus su geležies atliekomis?
– Deja, dirbant su atliekomis ne visada turime laisvę pasirinkimams. Metalo atliekų rūšis diktuoja spalvas. Keramikos glazūras sudaro bazinė skaidri glazūra ir pigmentai. Norint suteikti glazūrai spalvą, pridedami metalo oksidai, kurie paprastai paruošiami pramoniniu būdu. Užuot pirkusi pramoniniu būdu pagamintas spalvas, pakeičiu jas pigmentais iš atliekų. Šiuo metu, metalo atliekose, kurias naudoju, yra gausu geležies, todėl spalvos gan žemiškos. Priklausomai nuo kiekio, gali būti pasiekiamos skirtingos spalvos, pvz. jei pridedu 10% pigmento atliekų, gaunu žalias spalvas, o jei pridedu 20% ir daugiau, gaunu rudas spalvas. Aš atlikau plataus masto medžiagų tyrimus su kiekvienu atliekų mėginiu, todėl tiksliai žinau, kiek pigmento reikia pridėti, norint pasiekti reikiamą spalvą. Tekstilei dažyti taip pat naudoju geležies atliekas. Vėlgi, atsižvelgiant į pigmento kiekį ir atliekų rūšį, bus pasiekti skirtingi spalvų tonai.
6. Koks buvo jūsų kelias iki pripažinimo?
– Kasdien susiduriu su iššūkiu – iš atliekų ar antrinių žaliavų sukurti kažką reikalingo, estetiško bei ilgaamžio. Didžiausias iššūkis man yra ne perdirbti medžiagas (angliškai „recycling“), tačiau suteikti joms dar aukštesnę vertę (angliškai „upcycling“), komunikacija bei antrinių žaliavų šaltinių paieškos užima daug laiko, nes įmonės paprastai neviešina informacijos apie savo atliekas, taip pat ir eksperimentai reikalauja begalės laiko, tai nuolatinis stebėjimas, gilinimasis į procesą. Keramikos glazūravimas bei tekstilės dažymas yra mokslas apie chemiją, todėl svarbu suprasti skirtingų elementų vaidmenį. Tyrinėju, kaip tam tikri elementai ar mineralai gali padėti išgauti kuo didesnę spalvų įvairovę. Projektas prasidėjo 2016 metais, nuo tada esu kviečiama dalyvauti tarptautinėse parodose, renginiuose, pristatyti projektą, mano darbai publikuojami knygose, žurnaluose. Žinoma, metams bėgant tokių renginių kokybė gerėjo. 2017 metais buvau apdovanota pirma vieta „Interjero elementų“ kategorijoje konkurse „Geras dizainas“ (Lietuviško dizaino prizas), 2018 metais buvau nominuota Olandijoje „New Material Award“ bei prestižiniuose „Dezeen Awards“, top 5 dizaino projektas pasaulyje „Homeware Design“ kategorijoje. 2019 metais patekau į Dezeen Awards top 25 „Emerging Designer of the Year“. Visi šie apdovanojimai tik dar labiau motyvuoja judėti pirmyn ir ieškoti originalių sprendimų.
7. Papasakokite plačiau apie Red Dot apdovanojimus, kaip jie vyksta, kas juose dalyvauja?
Red Dot Design Award yra tarptautinis kasmetinis konkursas, rengiamas nuo 1955 metų Vokietijoje, skirtas paminėti geriausiems dizaino projektams. Šiame apdovanojime dalyvavau su plytelių kolekcija, dažyta panaudojant išskirtinai tik pigmentus iš atliekų. Buvau apdovanota aukščiausiu įmanomu prizu – Red Dot, Best of the Best Product Design 2020.
8. O kas toliau, kur krypsta tolesni jūsų meniniai ieškojimai?
 
„Ignorance is Bliss“ – tęstinis projektas, pradėtas 2016 metais, kurio vienas iš pagrindinių tikslų yra atrasti naujų, netikėtų, bet tuo pačiu praktiškų galimybių pramoninių metalo atliekų panaudojimui dizaine. Aš kalbu apie kontekstą ir žiūriu į atliekas kaip į galimybę panaudoti jas, sukuriant aukštesnę vertę, angliškai „upcycling“. Dirbant šioje dizaino srityje yra logiška pritaikyti technologiją didesniems kiekiams gaminti. Metu iššūkį dabartinei spalvų pramonei gaminant plyteles ir kitus interjero / eksterjero elementus, kuriuose spalva sukuriama naudojant 100% pigmentus iš atliekų. Produktai yra unikalūs, nestandartizuoti ir palaipsniui keisis į dar labiau aplinkai palankesnę versiją. Galėčiau teigti, jog tai mano viso gyvenimo projektas.

Šaltinis: Vilniaus vandenys