ltnews.lt

Lietuvos naujienos iš pirmų lūpų

2020:08:10 8:15

„L’ORÉAL Baltic“ apdovanota mokslininkė D. Dapkutė: ieškome, kaip įveikti tai, kas yra kilę iš mūsų pačių

Viena iš 7 „L’ORÉAL Baltic“ programos „Moterims moksle“ (angl. „Women in Science“) apdovanojimuose įvertintų iškilių Baltijos šalių mokslininkių – Nacionalinio vėžio instituto Biomedicininės fizikos laboratorijos mokslininkė Dominyka Dapkutė – Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūroje (MITA) susitiko su „Gyvybės mokslų industrijos plėtros skatinimo“ projekto komanda ir kalbėjosi apie ilgą kelią iki prestižinio apdovanojimo.

Karantiną praskaidrinusi naujiena

Kai vieną rytą pasipylė skambučiai iš užsienio, mokslininkė Dominyka Dapkutė atsiliepė ne iš karto – pamanė, kad „kokie nors „skameriai“ (sukčiai) siūlys investuoti“. Tik gavusi žinutę iš Karin Laar, „L’Oreal Poland and Baltic HUB“ atstovės, ji prisiminė per karantiną pamirštą paraišką ir perskambinusi sužinojo apie gautą „L’Oréal“ Baltic „Mokslo moterims“ apdovanojimą. Programa „Moterims moksle“ skatina talentingas mokslininkes tęsti tyrimus ir pagerbia už indėlį, siekiant visuomenės pažangos. Ją „L’Oréal Baltic“ įgyvendina bendradarbiaudama su Baltijos šalių mokslų akademijomis ir UNESCO nacionalinėmis komisijomis.

„Šis apdovanojimas – tai pripažinimas, jog dirbu visuomenei reikšminga kryptimi ir investicija į ateinančių metų darbą“, – sako D. Dapkutė. 6000 Eur asmeninė stipendija jai skirta kaip motyvacija tęsti darbus su gyvūnais in vivo sistemoje, kokybiškai įgyvendinti disertacinio darbo užduotis ir sėkmingai užbaigti doktorantūrą. Gautas apdovanojimas leis garsiau kalbėti apie tai, kad mokslui reikia moterų, o pasauliui – moterų mokslininkių.

Nacionalinio vėžio instituto jaunesnioji mokslo darbuotoja ir VU biofizikos krypties doktorantė Dominyka dalyvauja nanotechnologijas ir kamieninių ląstelių terapiją siejančiuose tyrimuose. Ji tyrinėja diagnostines ir terapines funkcijas jungiančias teranostines nanodaleles, kurias tiesiai į vėžį nugabenti gali kone visur mūsų kūne esančios mezenchiminės kamieninės ląstelės.

Šeima – iššūkis mokslą pasirinkusioms moterims

„L’Oréal“ Baltic „Mokslo moterims“ stipendiantė mano, kad iš esmės Lietuvoje galimybių moterims baigti mokslus, lygiomis teisėmis moksle konkuruoti su vyrais ir susirasti laboratoriją vykdomiems tyrimams tikrai yra. „Moteris moksle – nebe toks iššūkis, koks buvo prieš kelias dešimtis metų. Tiesa, dar likę stereotipų, dėl kurių iš fizikinių, inžinerinių mokslų pusės į moteris žiūrima atsargiau – „geriau dirba ten, kur reikia gležnų rankų, kažkuo rūpintis – „prie ląstelių ir peliukų“, o lazerių sistemas tegu daro vyrai“, – sako D. Dapkutė ir primena statistiką, kad vadovaujančiose pareigose gyvybės mokslų ekosistemoje visgi dominuoja vyrai.

Viena iš situacijų, kodėl kartais konkuruoti gali būti sunku, mokslininkė įvardija mokslo ir motinystės derinimo iššūkį: „Latvijoje turėjau kolegę, kuri, sustabdžiusi doktorantūros studijas, motinystei skyrė 7 metus ir susilaukė 3 vaikų. Įsivaizduokite: po tokios pertraukos grįžus į mokslą įgūdžiai būna primiršti, metodai pasikeitę, mokslo sritis šviesmečiais nutolusi nuo ten, kur buvo palikta, o pasirinkta tema gali būti jau nebeaktuali, nes problema – jau išspręsta kitų tyrėjų grupių. Tuomet visas iki motinystės atliktas darbas gali būti išmestas į šiukšlių dėžę“.

Pati Dominyka iki šiol pertraukos nedarė. Nanotechnologijos ir nanomedicina ją žavėjo dar mokyklos laikais – žiūrėdavo video apie kraujagyslėse plaukiojančius ir aterosklerotines plokšteles tvarkančius robotukus. „Kai studijuojant molekulinę biologiją atsirado galimybė prisijungti prie prof. Ričardo Rotomskio darbo grupės, pasijaučiau naudinga ir reikalinga. Nenutraukiau mokslų nei po bakalaro, nei po magistro pakopų. Supratau, kad tai mano sritis. Dalyvavau tarptautinio Lietuvos-Latvijos-Kinijos (Taivano) projekto, vadovaujamo R. Rotomskio tyrimuose, stažavausi kolegų iš Latvijos laboratorijoje, tyrimų rezultatus pristatinėjau konferencijose, su kolegomis tyrimų rezultatus teikėme mokslinėse publikacijose. Nenorėjau į mediciną dėl gąsdinančių 10 metų, bet mokslams vis tiek skyriau 10 metų ir tikrai nesigailiu“, – teigia mokslininkė. Artimiausiuose jos ir draugo astrofiziko planuose – moksliniai daktaro laipsniai.

Siekiamybė – individualizuotas ir selektyvus gydymas

Nacionaliniame vėžio institute mokslininkė vėžį tyrinėja kaip objektą, tačiau išėjus iš laboratorijos ir susidūrus su žmonėmis, kurie atvažiuoja tirtis ar jau gyvena su liga, realybė sukrečia: „Dirbame su modelinėmis sistemomis negalvodami apie konkretų žmogų, kuriam tai galėtų padėti. Kuo daugiau giliniesi į vėžį, tuo aiškiau supranti, kad nėra vieno faktoriaus, dėl kurio genetiniam pakitimui įvykus išsivysto vėžys. Tai organizmo sąveika tarp skirtingų organų, ląstelių ir kitų jo sudėtinių dalių. Kuo giliau žiūri, tuo geriau suprantu, kad bus labai sudėtinga surasti, kaip ją įveikti. Jei mano darbai bent žingsneliu prisidės prie geresnio suvokimo apie mezenchiminiu kamieninių ląstelių ir vėžio sąveiką, taip gerinant diagnostiką ar gydymą, tai bus mano asmeninė pergalė“.

Paklausta, kada visiškai atsikratysime onkologinių ir neurodegeneracinių ligų, mokslininkė nepradžiugina: „Visi senstantys žmonės turi Alzheimerio, Parkinsono ligų užuomazgų. Klausimas – kas mus pirmiau pribaigs: širdies ir kraujagyslių ligos, vėžys ar neurodegeneracinės ligos. To sunkiai išvengsime, tai mūsų fiziologija. Bet mūsų, mokslininkų, siekiamybė – patobulinti ankstyvąją diagnostiką, kad kuo anskčiau pagautume ligos užuomazgas ir smogtume jai atgal“.

Vėžys – greitai besiadaptuojanti liga, kuri išmoksta prisitaikyti. Mums svetimas bakterijas galime gana lengvai paveikti, o su vėžiu yra kitaip – tai mūsų dalis, tad kyla klausimas, kaip nužudyti tai, kas yra kilę iš mūsų pačių, bet nenužudyti sveikų ląstelių. Čia ir atsiranda terapijos aspektas – reikia žiūrėti į kiekvieną žmogų. Pavyzdžiui, tas pats krūties vėžys tarp dviejų sergančių moterų skiriasi, o standartinio gydymo chemoterapija ar radioterapija sukelti viso organizmo pažeidimai kartais gali privesti prie žmogaus gyvenimo kokybės prastėjimo labiau negu pati onkologinė liga. Tad siekiama taikyti individualizuotą gydymą ir sukurti vaistus, kurie selektyviai taikytųsi konkrečiai į vieną ligą/sutrikimą, o ne visą organizmą.

Mokslininkė laiko randa ir pomėgiams

Būna intensyvūs periodai, kai mokslininkė laboratorijoje dirba nuo 6 valandos ryto iki 10 vakaro, paskui ateina ramesnis etapas: analizuoja rezultatus, skaito, planuoja naujus eksperimentus. „Mėgstu dirbti naktimis, kartais mokslinius straipsnius rašyti su draugu pradedame 10 valandą vakaro ir baigiame tik 4 valandą ryte “, – sako Dominyka Dapkutė ir tvirtina, kad pomėgiams laiko tikrai lieka: „Labai norisi užsiėmimų galvai pailsinti: žygių, aktyvaus laisvalaikio. Gaminti patinka ir eksperimentuojant, ir „sekant protokolą“, – laboratorijos terminu maisto ruošimą apibūdina mokslininkė, kuriai trijų patiekalų vakarienė – vienas malonumas. Skaitydama laisvalaikiu ji pernelyg nenutolsta nuo mokslo – renkasi mokslo populiarinimo literatūrą apie astrofiziką ar genetiką.

Mokslas ir verslas vienas be kito nebegali

Mokslininkė pastebi, kad dabar gauti gerą projektų finansavimą vienu iš partnerių turint įmonę ar startuolį – kur kas lengviau: „Net europinių projektų požiūris jau juda link mokslo ir verslo simbiozės, o projektų, kuriems dalis investicijų ateina iš įmonių, tik daugėja“. Anot jos, specializuotam verslui – lazeriams, technikai, farmacijai – mokslas itin svarbus: naujų vaistų kūrimas, testavimas, ikiklinikiniai ir klinikiniai tyrimai, netgi klausimai iš visuomenės ar gydytojų ne visada pajėgiami atsakyti be mokslininkų. Tuo tarpu mokslininkams bendradarbiavimas su verslu atveria galimybes savo žinias ir metodus panaudoti visuomenės labui.


Šaltinis: MITA