/Ar atsisakytum laimės jei ir žinotum, kad ji baigsis už mėnesio?

Ar atsisakytum laimės jei ir žinotum, kad ji baigsis už mėnesio?

Kai taip vadinamais „anais laikais“ savo antrąją pusę sutikdavai tiesiog už kampo, kitoj klasėj ar mokykloj, tai nė kiek nesistebėdavai ir nepuldavai jos ieškoti kitam Lietuvos krašte ar kokioj nepažintoj Australijoj. Tiesiog taip buvo. Ir gyveno žmonės be sutarčių prieš santuoką, be vestuvinių kursų… Ilgai ir laimingai.

„Šiais laikais“ vietų susipažinimui apstu. Ir miestai žmonių pilni, ir pasaulis draugystėm atviras, na ir internetas visagalis. Kai seniau meilę sutikdavai už kampo, dabar ją gali sutikti „pasvaipinęs“ į šoną. Tik į kairį, ar į dešinį? Į dešinį! Į kairę geriau gyvenime niekada neiti. Nesvarbu, kur su savo meile susipažinai.

Beatričė mėgo Tinderio pasimatymus. Ne viename jų buvo, bet vis ne tas ir ne tas. Tai „nelipma“, tai nedžiugina. Vieną dieną pažinčių programėlėje brūkštelėjo į dešinę, o tai reiškia, kad ji dar kartą nori eiti į pasimatymą. Mat jei vaikinas ar mergina patinka – dešinėn, jei nepatinka – kairėn. O buvo jau beprarandanti viltį, tą dieną mergina norėjusi Tinderį tiesiog ištrinti ir begalvojanti, kad tos internetinės naujovės prie nieko gero neprives sau pasakė: „Moku gyventi ir viena, bus laikas – bus ir vaikas, šiuo atveju – vyras. Bet būtent tada magiški dalykai ir prasidėjo…“ Į dešinę brūkštelėjusi Arnui ne tik sulaukė jo žinutės, susitiko, dabar jau kartu gyvena, bet dar ir nemokamą kelionę į Bulgariją laimėjo! Tačiau apie viską nuo pradžių.

Po 10 metų trukusios rimtos draugystės išsiskyręs Arnas, pernai pavasarį sugalvojo „patinderiauti“. „Kadangi likau vienišas, nusprendžiau atsisiųsti Tinder programėlę, tačiau vien iš smalsumo, nes prieš tai niekada nebuvau jos išbandęs. Vienas „match‘as“, kitas „match‘as“, gal koks vienas kitas pasimatymas (buvau praradęs pasimatymų įgūdžius, vis dėlto 10 metų be jų) ir viskas. Kai neturi ką veikti „paswipe‘ini“, „patyrinėji“ moterų rinką ir vėl išjungi“. Bet tada jo akis užkliuvo už Beatričės profilio ir taip prasidėjo visa šita graži LTnews.lt aprašyta istorija.

TAI GAL SUSITINKAM?

„Kaip dabar pamenu TĄ DIENĄ“, – pasakoja Beatričė, „važiavau autobusu iš Varšuvos namo po Beyonce ir Jay-Z koncerto, buvau kaip niekad laiminga ir pilna emocijų. Tik kirtus Lietuvos sieną įsijungiau Tinderį, bet tik tam, kad ištrinčiau. Ir tik stop! Radau žinutę nuo vaikino, kurį „svaipinau“ dešinėn ir jo žinutės laukiau. Vis galvojau parašys, ar neparašys? Parašė! Kadangi  vis dar buvau entuziastingai nusiteikusi po koncerto, pradėjau rašyti ne sakiniais, o pastraipomis. Dvi dienas intensyviai susirašinėjom, kol nusprendėm, kad nėra ko čia gaišti laiko – gal susitinkam?“

Nors Arnas yra iš tų vaikinų, kurie labiau mėgsta kalbėti, nei rašyti, bet su Beatriče susirašinėjo daug daugiau, nei jam įprasta. Nuo pirmos žinutės rado bendrą kalbą. Na ir birželio mėnesį jo žodžiais tariant „susimatch‘inę“ nusprendė susitikti. Tai buvo juokingiausias ir įsimintiniausias pirmas pasimatymas. Netradicinis.

PASIKLYDĘ MIŠKE, SIEMKOS IR ČILIAKAS

Na ir kokie yra tradiciniai pasimatymai? Turbūt nesvarbu kokiais laikmečiais tie pasimatymai vyktų, jie vis tiek turi savo braižą. Maždaug taip: vaikinas pasiima merginą iš įprastos vietos, kaip taisyklė atneša gėlių, kartu pavakarieniauja gražioje, romantiškoje vietoje ar skanios kavos atsigeria… Ir tada antras pasimatymas bus arba ne. Bet Beatričė ir Arnas, nebūtų Beatričė ir Arnas.

„Kadangi tuo metu buvau be automobilio, tai Beatričė atvažiavo manęs pasiimti (taip gėda buvo dėl to) ir nusivežė mane į mišką. Pirmos mintys – hmm, įdomu… Kai nuvažiavom ji išsitraukė dėžutę su saulėgrąžomis ir man pasiūlė. Čia buvo dar įdomiau! Pasėdėjome prie kažkokio ežerėlio, na ir galiausia, kai reikėjo atgal grįžti – pasiklydome. Daugiau nei valandą ieškojome automobilio ir išėjimo iš to miško!“

Nėra labai smagu su pirmą kartą matomu žmogumi pasiklysti ir dar ne bet kur, o miške. Jau vien dėl to gali kitą kartą nuspręsti į tokius „tinderinimus“ nebesivelti ir sau saugiai namie sėdėti katę apsikabinęs, bet kažkaip mes žmonės linkę į avantiūras. Vis įdomu ar už to kampo slepiasi kelias link mašinos, ar tavo antroji pusė? Apie pirmojo pasimatymo įdomybes taip pat linksmai nusiteikusi pasakoja ir Beatričė.

„Aš nebūčiau aš, bet ieškodama princo ant balto žirgo, pati nusprendžiau tuo princu ir pabūti. Pirmo pasimatymo metu sėdau į savo mašiną ir nuvažiavau pas Arną. Įsisodinusi į mašiną, pasiūliau važiuoti į mišką ir tiesiog pasivaikščioti prie gražaus ežero. Reiktų nepamiršti paminėti, kad prie to ežero buvau buvus tik kartą. Pasiekus tą ežeriuką išsitraukiau dėžutę su SIEMKOMIS, pavaišinau savo kavalierių, praėjo kelios valandos pokalbio, reiktų eiti link mašinos, jau temsta … Kelio atgal neatsimenu! Aišku, paklaidžiojus gerą pusvalandį radom. Laimingai grįžę nusprendėme, kad prie šio itin romantiško pasimatymo labai tiktų vakarienė „Čiliake“.

Tai buvo visiškai nestandartinis pasimatymas, bet įdomus, kitoks ir užkabinantis. Ir kas tada? Sakyt jam kitas? Ar susitikti kitoms avantiūroms?

DAR KELI PASIMATYMAI IR METAI PERTRAUKOS

Beatričė pasakoja prisimenanti, kad Arnas jai patiko tiek savo išvaizda, tiek savo veikla gyvenime, bendravimu ir tuo, kad labai lengvai rado bendrų temų. Tinderio porelė nuėjo į kelis pasimatymus, ir nors atrodytų, jis buvo nerealus kandidatas į merginos širdį, kažkas buvo ne taip. „Jis buvo ką tik išsiskyręs su mergina, su kuria praleido 10 metų ir jautėsi, kad jam dar reikia laiko. Dabar galvoju, kad gal tik man čia taip pasirodė? Nes iš tiesų, metus laiko nuo mūsų pažinties, Arnas manęs niekada nepaleido“. Arnas visada reaguodavo į visus jos pasireiškimus socialinėje erdvėje, rašė labai daug komplimentų, nuolatos kviesdavo susitikti (net pakvietė į savo 30-metį, į kurį jį taip ir nenuėjo), ir visada ją vadindavo savo žmona.

JEI NE, TAI NE. ARBA REALYBĖS ŠOU „SALA“

„Po to dar kelis kartus susitikom, bet kažkaip Beatričė mane per atstumą „prilaikė“. Tačiau aš atkaklus ir visus metus stengiausi palaikyti ryšį su ja, nors jau žiūrėjau į ją, kaip į mielą ir fainą draugę. Galvoju, jei ne, tai ne. Užpildžiau anketą į vasarą vyksiantį realybės šou „Sala“, gavau teigiamą atsakymą ir kvietimą dalyvauti. Nieko nelaukęs susikroviau lagaminus ir vietoj naujų Tinderio draugysčių išvažiavau ieškoti nuotykių į Tenerifę.“.

Kas gali būti geriau jaunam, gražiam, veikliam vaikinui? Arnui išvykus kažkas pasikeitė ir Beatričės galvoje. Rodos tik trys savaitės be Arno sms, komentarų, lengvų susirašymų, bet kaip pati mergina sako: „Visas tas savaites negavau nei vienos jo žinios, todėl ėmiau nerimauti ar jam viskas gerai. Vos atgavęs telefoną jis rado mano galybę žinučių, tad vos nusileidęs Į Lietuvą pirmiausiai susitiko su manimi. Ir tai buvo ta diena, kai viskas apsivertė aukštyn kojom ir tuo pačiu susistatė į savo vietas“.

Arnui tik grįžus į Lietuvą buvo aišku, kad dabar jau jie nebe draugai, o kažkas daugiau. Beatričės gimtadienyje, kuris vyko beveik po mėnesio laiko Arnui grįžus iš realybės šou „Sala“, jie dalyvavo kartu, bet oficialia pora tapo dar už savaitės.

Beatričė tą paklausimą: tai ar mes draugaujam? prisimena su labai daug juoko. Ir toliau viskas greita linkme. „Dar po mėnesio aš išnuomojau savo butą ir persikėliau pas jį gyventi, vėliau, vėl po mėnesio, mes iškeliavom į savo pirmąsias atostogas, kurias LAIMĖJOM. Neįtikėtina, bet gal kai sekasi meilėje, pradeda sektis ir loterijoje?

TINDERIS IŠTRINTAS

Dabar Tinderis iš abiejų telefonų ištrintas ir jų dienos daug įdomesnės, nei „svaipinimai“ kairėn, dešinėn, tai tapo tiesiog nebereikalinga programėle. Nebereikalinga, bet tiek daug gero davusia.

Kad Beatričei sekasi nemažai patirti visokių gyvenimiškų situacijų mums teko skaityti, bet jei neteko jums – paskaitykite jos bloge 197 dienos.blog. Uraganai, nesusipratimai viešbučiuose, gyvenimas Karibuose, įdomus darbas, šita Tinder istorija… Ir aišku, turbūt visos bobutės skaitydamos ne tik, kad nesuprastų kas tas Tinder, bet ir to, kaip galima taip greitai į tuos santykius įsivelti. Juk reikia bent kažkiek laiko padraugauti, gink Dieve kartu negyventi ir tada jau amžinąją meilę prisiekti. Bet ar yra kažkokios taisyklės meilėje? Ar reikia vadovautis ir susipažinimo, ir pirmojo pasimatymo normomis, kad galėtum nuspręsti ar santykiai pavyks? Ar užtenka klausyti širdies?

„Kai kurie žmonės man sakė, kad mes labai skubam“,- prisimena Beatričė. „Vienas protingas žmogus manęs paklausė, kaip sekasi su Arnu? Aš jam atsakiau – atrodo viskas gerai, bet bijau, kad kas greitai prasideda, tas greitai ir baigiasi!“ O jis tiesiog atsakė: mėgaukis, nes tavo laimė gali tęstis tris mėnesius, metus, dešimt metų, o gal ir amžinybę… Svarbiausia, kad ta laimė yra! Ir pabaigai uždavė labai tikslų ir taiklų klausimą – o ar atsisakytum šitos laimės, jeigu ir žinotum, kad ji baigsis už mėnesio?  Į šį klausimą gali atsakyti ir kiekvienas skaitytojas. Juk ir mėnesis laimės yra mėnesis laimės.

Na, o kai Arno paklausėme, kodėl jis nuo pat pradžių Beatričę vadino žmona, jis nuoširdžiai nusijuokdamas atsakė: „Pradžioje tai gal buvo daugiau „bajeris“, po to gal kažkokia nuojauta, o dar po to pripratau ir visai tinka ją taip vadinti. Kažkaip natūraliai taip gavosi ir labai daug apie tai negalvojau, kodėl būtent taip pavadinau“.

Gali užbaigdamas linkėti, kad Beatričė ta žmona ir taptų, bet gali tiesiog palinkėti jiems būti laimingiems. Čia ir dabar. Rytoj. Poryt. Ir visą laiką. Laimingiems tiek, kiek abiem norėsis, laimingiems tiek, kiek lemta. Nes juk „susitinderinti“ jau buvo lemta.


Autorė: Toma Beržonskienė