/Kyšis ar dovana?

Kyšis ar dovana?

Kada dovana gali būti pateisinama, o kada jau turėtų būti laikoma kyšiu? Kaip mažinti smulkiosios korupcijos paplitimą? Šie ir kiti klausimai nagrinėjami Lietuvos teisės instituto darbuotojos dr. Eglės Kavoliūnaitės-Ragauskienės paskelbtoje mokslo studijoje „Dovanos ir kyšio santykis: antropologinės implikacijos teisės sistemai“.

Mokslo studijoje analizuojami argumentai, paaiškinantys neformalių mainų, prieštaraujančių teisės normoms, prigijimą visuomenėje. Mokslininkė taip pat pateikia įžvalgas bei siūlo kriterijus, pagal kuriuos būtų galima atskirti kyšį nuo pateisinamos dovanos, kokių veiksmų reikėtų imtis norint mažinti smulkiosios korupcijos paplitimą. Mokslo studijoje analizuojami tik tie smulkiosios korupcijos atvejai, kurie susiję su dovanojimu ar atsilyginimu, t. y. nuošalyje paliekami tradiciniai, įprastiniai korupcijos atvejai, kai pagrindinis neteisėto santykio elementas yra tiesioginis naudos siekimas.
Mokslininkė savo studijoje teigia, kad socialinės normos, turinčios ilgametę istoriją, yra sunkiai paveikiamos teisės normų, ypač tais atvejais, kai jų poreikis ir taikymo tikslas yra aiškiai suprantamas. Kalbant apie dovanų ir kyšio skirtumus, teisinės ir socialinės taisyklės ne visuomet sutampa. E. Kavoliūnaitė-Ragauskienė daro išvadą, kad neformalių santykių teisėtumo ir neteisėtumo riba yra sunkiai paaiškinama. Ryšys užmezgamas ir palaikomas tradicinėmis dovanomis švenčių proga, pavaišinimu kavos puodeliu turint laisvą minutę, pavaišinimu savo keptu pyragu ar obuoliais iš sodo, pasisveikinimu, rankos paspaudimu – visa tai visuomenėje priimta kaip neformalūs mainai.

Bene daugiausia matomas teisės ir visuomenės gyvenimo skirtumas matyti kalbant apie dovanos sampratą. Teisėje dovanojimas įtvirtintas kaip neatlygintinas sandoris, o visuomenėje dovana iš esmės visada susijusi su abipusiškumu ir mainais. Dovanodamas asmuo tikisi, kad kada nors ir kitas asmuo jam atsilygins – ką nors padovanos, bus prielankesnis ir pan. Dovanojimas susijęs su veiksmais ne dėl kitų, bet dėl savęs. Apdovanotasis jaučiasi nejaukiai, jei niekaip neatsilygina už dovaną – ar materialiu atlygiu, ar moraliniu. Net ir altruistiniai ar filantropiniai veiksmai yra abipusiai – taip įtvirtinamas geradario statusas, pažymima, kad jis užima aukštesnę socialinę padėtį. Tai, kad kiti tą pripažįsta – jau yra atlygis. Tikrasis altruizmas yra tada, kai aukojama neatskleidžiant savo vardo.

Studijoje išanalizavus socialines nuostatas, susijusias su dovanomis ir kyšiais, išskiriami tokie dovanų ir kyšių skirtumai: pirma – laukiamo elgesio konkretumas (kyšio atveju laukiama greito rezultato, dovanos atveju – neapibrėžto), antra – socialinis neteisingumas (kai „dovanų“ praktika formuoja tvarką, kuri įgalina vienus turtėti kitų sąskaita ir tuo yra iškreipiamas socialinis teisingumas); žala arba mainams naudojamo gėrio nuosavybė (tais atvejais, kai ant mainų svarstyklių lėkštutės dedama ne sau, o kitiems priklausantis gėris mainais už gėrį sau, turėtų būti įžvelgiamas kyšis, o ne dovana), galiausiai papildomas kriterijus – jei neformalūs mainai yra pateisinami visuomenėje ir vykdomi atvirai, juos galima laikyti dovanojimu, tačiau jei jie yra smerkiami ir nepateisinami, tai – greičiausiai kyšis.

Remdamasi galiojančiais teisės aktais, mokslininkė rekomenduoja atsižvelgti į kelis aspektus, jei norima, kad dovana nebūtų laikoma kyšiu. Pirma, turi būti atskirta, ar dovanojama dėl asmeninio, ar tarnybinio santykio. Antra, turi būti įvertinta, ar dėl tarnautojo užimamų pareigų teikiama dovana dovanojama pagal tradiciją, ar iš savanaudiškų paskatų. Kaip matyti, teismų praktikoje pagrindinis kriterijus, atribojant kyšį nuo dovanos, yra asmens motyvai, t. y. svarstoma, ar asmenis sieja tarnybinis, ar asmeninis ryšys, tuo tarpu rekomendacinis teisėsaugos institucijų šių nuostatų aiškinimas yra siaurinamasis – laikomasi nuomonės, kad jei asmuo užima tam tikras pareigas valstybinėje tarnyboje, asmeninis ryšys nėra svarbus, ir nuo dovanojimo reikėtų susilaikyti bet kuriuo atveju. Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatyme vartojama „tradicijos“ sąvoka nei institucijų, nei teismų praktikoje nėra išplėtota ir iš esmės neveikia.


Šaltinis: Lietuvos teisės institutas