/Singapūre užregistruotas beždžionių raupų atvejis

Singapūre užregistruotas beždžionių raupų atvejis

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras informuoja, kad Singapūre užregistruotas įvežtinis beždžionių raupų atvejis. Beždžionių raupų diagnozė nustatyta asmeniui, atvykusiam iš Nigerijos, kur nuo 2017 m. rugsėjo tęsiasi šios ligos protrūkis.

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, ligos plitimo rizika Singapūre vertinama kaip žema dėl tinkamų ligos kontrolės priemonių taikymo.

Beždžionių raupai – zoonozė, kurią sukelia beždžionių raupų virusas, priklausantis Poxviridae šeimos Orthopoxvirus genčiai. Po raupų likvidavimo 1980 m. beždžionių raupai tapo labiausiai paplitusia minėtos padermės virusine infekcija.

Paskutinį dešimtmetį (2008–2017 m.) žmonių beždžionių raupai buvo registruoti daugelyje Centrinės Afrikos šalių. Daugiausiai iš jų – Kongo Demokratinėje Respublikoje, kur nuo 2005 m. kasmet užregistruojama daugiau nei 1 tūkst. tikėtinų beždžionių raupų atvejų. 2014–2017 m. sporadiniai beždžionių raupų atvejai užregistruoti Centrinės Afrikos Respublikoje, Kongo Respublikoje, Liberijoje, Siera Leonėje. 2017–2018 m. didelis beždžionių raupų protrūkis užregistruotas Nigerijoje. 2003 m. beždžionių raupų atvejai buvo užregistruoti ir centrinėje Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) dalyje.

Beždžionių raupais užsikrečiama įkandus gyvūnui, tiesioginio sąlyčio metu su infekuoto gyvūno krauju, kūno skysčiais arba per odos/gleivinių pažeidimus. Beždžionių raupų viruso nešiotojais ir platintojais gali būti įvairūs gyvūnai – Gambijos žiurkės (Cricetomys gambianus), voverės, dryžuotosios pelės, miegapelės, primatai.

Beždžionių raupais galima užsikrėsti ir nuo sergančio žmogaus, tačiau užsikrėtimo rizika priklauso nuo sąlyčio su sergančiuoju tipo ir trukmės. Užsikrėsti įmanoma ilgo sąlyčio veidas į veidą metu, per kvėpavimo takų lašelius, taip pat tiesioginio sąlyčio metu su infekuoto žmogaus kūno skysčiais, odos pažeidimais, taip pat per virusu užkrėstą patalynę, rūbus. Yra užregistruotas užsikrėtimo atvejis iš motinos vaisiui nėštumo metu. Užsikrėsti didesnę riziką turi artimą sąlytį su sergančiuoju turėję asmenys, pvz., sergančiojo šeimos nariai, sveikatos priežiūros personalas ir kt.

Inkubacinis ligos periodas – 5-21 d. Beždžionių raupai pasireiškia karščiavimu, nuovargiu, galvos, raumenų skausmais. Per tris dienas nuo ligos simptomų pradžios atsiranda bėrimas, kuris progresuoja apimdamas įvairias stadijas: makules, papules, vezikules, pustules, šašus. Bėrimas dažnai prasideda veido srityje ir išplinta po kūną. Labiausiai pažeidžiamas veidas, delnai, pėdos. Pažeidimo vietas gali stipriai niežtėti. Protrūkių metu mirštamumas nuo beždžionių raupų siekia 1-10 proc.

Šalyse, kuriose registruojama viruso cirkuliacija, siekiant išvengti užsikrėtimų nuo gyvūnų, rekomenduojama vengti sąlyčio su graužikais ir primatais, jų krauju ir mėsa, mėsą gerai termiškai apdoroti, dėvėti pirštines ir apsauginius rūbus liečiant sergančius gyvūnus ir jų audinius, skerdžiant.

Siekiant išvengti užsikrėtimo nuo sergančio žmogaus rekomenduojama vengti artimo sąlyčio su asmeniu, kuriam įtariami arba patvirtinti beždžionių raupai, vengti sąlyčio su užterštais daiktais, dėvėti pirštines ir apsauginius rūbus slaugant pacientą, plauti rankas po sąlyčio su ligoniu. Rekomenduojama paciento izoliacija namuose ar sveikatos priežiūros įstaigoje.

Nustačius beždžionių raupų atvejį, rekomenduoja išaiškinti visus sąlytį turėjusius asmenis ir stebėti jų sveikatos būklę 21 dieną.

Skiepai nuo raupų suteikia kryžminę apsaugą nuo beždžionių raupų. 1980 m. atlikti tyrimai parodė raupų vakcinos efektyvumą 85 proc. prieš beždžionių raupų virusą.


Šaltinis: ULAC