/Keliauti, pažinti pasaulį ir padėti kitiems – Gedimino aistra

Keliauti, pažinti pasaulį ir padėti kitiems – Gedimino aistra

Kai Dievas visiems dalijo plaukus, tai tam davė, tam davė… Ir jūs visi dabar vienodi, su plaukais. Bet tik kelias galvas jis sukūrė tobulas, tai yra plikas! Na ir dar ryžą barzdą pridėjo”, – juokdamasis sako LTnews.lt straipsnio herojus Gediminas Simutis. Taip, taip! Jis plikas ir su ilga, ryža barzda. Sportininkas, keliautojas ir avantiūristas. Išskirtinis, linksmas ir šnekus vaikinas yra aplankęs 34 šalis, tačiau svarbiausia ne šalių kiekis, o kokių atsitiktinumų dėka teko šias aplankyti.

Jeigu nori pamatyti pasaulį, nebijai leistis į avantiūras ir tiki laimingais atsitiktinumais – neabejok ir leisk likimui tau pasiūlyti pačias geriausias akimirkas. Niekada nežinai kada draugas, kurį sutikai vienoj šaly, pasiūlys keliauti į dar kitą šalį“, – sako vaikinas. Gal tau teks Anglijoje dalyvauti ekstremalaus bėgimo čempionate ir su komanda užimti 7 vietą. Gal Italijoje dirbsi animatorium, o Brazilijoje lankysi savo draugus. Bėgimo varžybose Slovakijoje užimsi 37 vietą, o gal pasiklysi New Yourk‘e ir dėl krioklių keliausi į Zimbabvę. Niekada taip ir nesužinosi, jei bijosi rizikuoti. Gediminas ne tik nebijojo, bet visa tai ir padarė, tikėjo, kad laimingi sutapimai padeda keliauti, taip pažįstant save ir pasaulį!

Vaikinas nuo mažens buvo aktyvus, siekė save išreikšti ir jei ko imdavosi, tai visur su dideliu noru. Norėjo būt tarp žmonių ir matomas, vesdavo renginius. Spėdavo per dieną į 8 būrelius. Buvo mokyklos prezidentu ir sportavo. „Kol visi važinėdavo mopedais, aš kaimo keliukais bėgiodavau ilgas distancijas, o žmonės sustoję klausdavo manęs, kodėl tiek lakstau? Juk vis vien tais savo bėgiojimais nieko nepasieksiu! Aš net dvyliktos klasės išleistuves praleidau dėl to, kad pavadavau biologijos mokytoją vienoje ekologijos stovykloje. Tiesą sakant dabar truputį gailiuosi, juk jos vyksta tik vieną kartą gyvenime. Ech.“

Vėliau ta pati biologijos mokytoja Gediminui pasiūlė dalyvauti Ekologijos stovykloje Klaipėdoje, vaikinas sutiko nė nesvarstęs. Nuo mažens tikėjo, kad reikia sutikti su visais pasiūlymais, jei tik širdis jaučia – imti ir daryti, juk viskas vyksta ne veltui! Netgi jei ir tenka atsisakyti mokyklos išleistuvių. Nuo tada viskas ir prasidėjo.

Vos 15 metų sulaukęs Gediminas gavo pirmąjį rimtą pasiūlymą keliauti. Šioji, ir beveik visos kitos herojaus kelionės, rodos, atsirado jo gyvenime laimingo atsitiktinumo dėka. Klaipėdos stovykloje vienas vadovas pasiūlė važiuoti į projektą Lenkijoje. Žinoma, jis sutiko nesvarstęs ir net nežinodamas, ką ten veiks. Vos penkiolikos, su studentais išvažiavo į Lenkiją, pasaulio užkariauti ir tk tada sužinojo, kad pateko į tarptautinį veganų projektą. „Graži vieta, aplink ganėsi avys, o aš avių kailiais apsigaubęs sėdėdavau vakarais prie laužo su kitais keliauninkais. Ten sutikau ką tik iš Afrikos partranzavusį lietuvį Justą. Prie to paties laužo Justas pasakodavo savo istorijas, dalindavosi patirtimi apie įvairiausias keliones, tranzavimą“. Gediminui beliko tik klausytis ir suprasti, kad nuo šiol ir jis bus keliautojas, pažins pasaulį. Beje, praėjus dešimčiai metų, Pilies Džiazo festivalyje Klaipėdoje, abu vaikinai, Gediminas ir Justas, netikėtai susitiko. Abu buvo ir dar dabar yra su ilgom barzdom, ir abu keliauja.

Keliautoju tapau laimingų atsitiktinumų dėka. Kažkaip specialiai to nedariau, neieškojau. Kelionės pačios pas mane ateidavo. Vėliau keliauti į Rumuniją pasiūlė studentai, su kuriais susipažinom Lenkijoje. Išmoviau stačia galva.“ Iškart prieš akis iškyla nepatenkintų tėvų veidas. „Kur? Į Rumuniją? Kokia dar saviugda! O kaip mokslai? Visų pirma reikia mokslus pabaigti, o tada keliauti!“ – Gediminui sakė tėvai ir draugai, bet noras buvo didesnis už galvojimą apie mokslus, o juos vaikinas vis tiek vėliau pabaigė.

Ir aš išvažiavau. Kitaip negalėjau. Važiavome penkiese, nuomota mašina, kelionė buvo tokia, jog dabar būtų galima filmą sukti. Buvo visko: greičio viršijimo ir melavimo policininkams, kad skubam į kažkokį tikinčiųjų seminarą. Vairuotojo užmigimas prie vairo, paklydimai, nes važiavom tik su žemėlapiais… Dabar, atsukęs laiką atgal suvokiu, kiek ten buvo nerealių dalykų, mokymų, patirčių. Atsimenu, kai suskirstė į komandas, po 5. Liepė pasiimti visko po vieną daiktą: dantų šepetėlį, sumuštinį, telefoną, kamerą. Pasiskirstyti rolėmis, kas grupėje bus lyderis, kas atliks užduotis, klausysis ir panašiai. Ryte patikrino, užrišo akis ir mašina išvežė toli į nežinią. Atvažiavus gavome kažkokio pastato nuotrauką, kurį turėjome surasti per artimiausias 24 valandas. Dar ir 50 užduočių lapą. Liepė susikeisti iš vakaro paskirtomis rolėmis. Per tas 24 valandas turėjome įsikūnyti į visai kitokį save, save atrasti. Potyriai buvo nenusakomi. Pamatai, kaip kitaip vertinti situacijas, kiek pats darai klaidų ir kiek kiti jų daro. O tą namą nuotraukoje suradome. Pavargę, bet suradome. Būdamas Rumunijoje tik dar labiau įsitikinau, kad noriu keliauti. Po to iš eilės sekė tokio pačio pobūdžio saviugdos projektai Olandijoje, dar kartą Rumunijoje ir Vengrijoje“

Gediminas vis kalba apie ryžtą, apie nebijojimą ir rizikavimą. Taip vieną kartą jis surizikavo ir į Afriką išvažiavo. Užpildė anketą, gavo pasiūlymą ir turėjo aiškų pasirinkimą: arba išvažiuoti po dviejų savaičių, arba po pusės metų. Be abejonės, išvažiavo po dviejų savaičių. Kuomet parkeliavo iš Afrikos, žadėjo vėl grįžti į normalų ritmą, į darbus, kol vieną dieną gavo žinutę iš Švedijos, draugo Daniel, kurį susirado savanoriaudamas Afrikoje. Ta žinutė skambėjo maždaug taip: „Gediminai, gal norėtum atvykti į Švediją ir padirbėti kartu“. Ir aišku, jis vėl išvažiavo!

Švedijoje Gediminas ir dar septyni žmonės pasiskirstę pamainomis prižiūrėjo neįgalų vyrą, kuris buvo aklas, autistas, diabetikas, negalėjo vaikščioti ir kalbėti. Per tuos metus iš asistento pareigų Gediminas pakilo į darbo lyderio pareigas. Tiesa, turėjo nelabai mielą bosę. Ji visuomet visus apkalbinėdavo, skleidė negatyvumą, turėjo erzinančių manierų. Per 10 metų ji priėmė ir atleido beveik 300 žmonių. Gediminas buvo antras visoje istorijoje, kuris sugebėjo dirbti ilgiausiai – pustrečių metų. Galiausiai nepakentė jos būdo ir išėjo iš darbo. „Po keturių metų vis dar sapnuodavau psichologinį smurtą, kurį patyriau dirbdamas toje vietoje, galiausiai dar kartą nuvykau pas ją ir pasakiau, kad jai viską atleidžiu. Nuo to laiko tai nebepasikartojo“.

O tada vėl kitas pasiūlymas. Dar būdamas Švedijoje, Gediminas sulaukė draugės pasiūlymo – važiuoti į Nicą, ten išsilaikyti specialius jūreivių kursus, kurie suteikia galimybę darbuotis milijardierių jachtose. Jie taip ir padarė. Išlaikė kursus, išdalijo CV, o tada sėdo ant motorolerio ir lėkė pavėjui gražiosios Nicos apžiūrėti. Gal grįžę iš pasivažinėjimo būtų gavę darbą, bet draugei nesuvaldžius transporto priemonės, jie papuolė į autoįvykį. Nusprendę, kad tokios mėlynės nė vienam darbdaviui nepatiktų, grįžo namo. Gyvi, sveiki ir su niekur nepanaudotu jūreivio diplomu.

Vėliau atsitiktinai paskaitęs delfi.lt žinias Gediminas pamatė, jog vienas lietuvis išvyko į JAV ir dirbo vaikų stovykloje. „Kadangi toje srityje turėjau patirties – labai susidomėjau. Susiradau tą kompaniją, užpildžiau anketą, gavau atsakymą iš to paties lietuvio, apie kurį straipsnyje buvau skaitęs ir iškeliavau į JAV visai vasarai“.

Dabar Gediminas gyvena Klaipėdoje. Iš JAV grįžo prieš du metus. Visi stebėjosi, nebūtų Gediminas, jei vėl nebūtų gavęs kokio pasiūlymo, tik šį kartą Lietuvoje. Draugas, su kuriuo kartu buvo Švedijoje, pasiūlė dirbti asmeniniu treneriu sporto klube. Šiai dienai Gediminas šį darbą dirba jau du metus. Myli savo darbą ir džiaugiasi jo rezultatais, sutinka begalę naujų žmonių. Visi jie unikalūs ir skirtingi, su savomis istorijomis ir potyriais. Jam labai patinka padėti, išklausyti, net ir sporto salėje kurti laimę bei teigiamą visuomenę. Dabar tokia laiminga jo kasdienybė. Laiminga ir kupina meilės. „Kol aš planuoju su panele hipių stiliumi apkeliauti Lietuvą, su motociklais apvažiuoti pasaulį, jums linkiu kurti tokius pačius beprotiškiausius planus. Kad Happy365 rašytų. Kitiems jie atrodys beprotiški, o jūs patirsit beprotiškus nuotykius. Nepameskit noro. O jei labai norėsit, tai laimingi sutapimai tik padės toliau keliauti ir pažinti pasaulį. Bandžiau tiek daug. Nuo profesionalaus bėgimo, šachmatų, rankų lenkimo, lėkščiasvydžio, virvės traukimo pasaulio čempionate iki ekstremalaus bėgimo per purvus, žiedus, virves, sienas… Bet labiausiai man patiko rizikuoti, nesakyti ne ir leisti likimui mane siųsti į būtent tą vietą, kur manęs labiausiai reikia, tose 34 –iose šalyse“.


Autorė: Toma Beržonskienė