/A. Matulytė: linksmybes ir vakarėlius iškeitė į sveiką gyvenimo būdą

A. Matulytė: linksmybes ir vakarėlius iškeitė į sveiką gyvenimo būdą

Šiai dienai tapo madinga staiga visiems pareikšti – aš nebevartosiu alkoholio, neberūkysiu, tapsiu vegetaru ar veganu, nes man gaila gyvūnų. Tada seka šimtas pasekėjų arba taip vadinamų heiterių! Atsiranda krūva patarimų: elkis taip, po to vėl kitaip. O kaip elgtis iš tikrųjų, ko klausyti: savęs, širdies ar kitų?

Vakarėlius, klubus, šokius ir alkoholį mėgusi LTnews.lt straipsnio herojė Akvilė Matulytė (29 m.) suprato, kad taip gyventi nebegali. Perėjusi pripažinimo sau, pokyčių, įrodinėjimų ir pamokymų etapus, dabar gyvena visiškoje laisvėje, ne bet kur, o Vietname! Ten, kur ramybė, meilė, darna ir mylimasis Artūras. O visa kita liko praeityje. Moteris pasakoja apie pokyčius, supratimą ir gyvenimą ne rytoj, o šiandien.

Tai kurį tą „madingą“ dalyką iš paminėtų pradėjai propaguoti?

Kaip ir visus kartu, bet labiausiai – nebevartoju alkoholio! Žinau, skamba nekaip. Bandžiau ribas, skonius, svaigalus. Sėdėdavau prie baro ir klausydavausi vaikinų “kabinamų makaronų“, kol širdis viduje šaukte šaukė, kad reikia sakyti sau stop. Ir taip buvo daug kartų. Žinojau, kad toks gyvenimas, kurį gyvenau nėra laimė ir pilnatvė. Supratau, bet nežinojau, kaip iš to išeiti. Kiekvienas savaitgalis praleistas bare, vasaros vakarai su sidru paplūdimyje, vakarėliai namuose… Aš tiesiog buvau sociumo alkoholikė. Kartais sėdėdavau darbe po linksmybių ir norėdavau išsikviesti sau greitąją, būdavo taip blogai.

Ir kas tada? Knygos, patarimai, seminarai ar įkvėpimai?

Manęs mokyti nereikėjo. Pajutau iš vidaus. Taip gavosi, kad kartu su „ruoniais“ sudalyvavau jų maudynėse, nors buvo taip sunku po vakarykščio baliaus. Būtent ten pasijutau savimi, atradau save iš naujo. Sveikuoliai mane pasitiko kaip ilgai nematytą sesę, pavalgydino ir dar pakvietė pasilikti vakarėlyje be alkoholio. Neatsimenu kada paskutinį kartą buvau tokia laiminga. Po to renginio sau pareiškiau – daugiau niekada nebegersiu.

Sekėsi?

Žinok, sekėsi. Ir sekasi dar dabar. Aišku buvo ir nuklydimų, tačiau štai, jau eina šešti pokyčių metai.

Kaip reagavo tavo aplinka?

Per tą laiką iš mano gyvenimo atsisijojo daug žmonių. Kuomet įrodinėjau ir aiškinau žmonėms, ką jiems daryti (negerti, nerūkyti, sveikai gyventi), atsirado tokių, kurie nepritardavo ir pašiepdavo. Kai suvokiau, kad tai mano gyvenimas ir niekam nieko neprivalau įrodyti – viskas pasikeitė. Atsirado tokių, kurie palaikė, mokė, kūrė ir meditavo.

Tai kokia tapo tavo kasdienybė be barų, sidro prie jūros ir vakarėlių? Juk nuobodu. Na žinoma, juokauju.

Turininga ir kitokia. Sveika gyvensena, vegetarizmas, veganizmas, sportas, meditacija, joga… Padariau mano protu ir galimybėmis nesuvokiamų dalykų: keletą žiemų iš eilės su bendraminčiais maudydavausi jūroje, bėgau bėgimuose už blaivią Lietuvą. Apie 3 metus kiekvieną rytą keldavausi 6 valandą eidavau medituoti ir dar tiek daug visko. Būtent tada atsirado mylimasis Artūras ir gyvenimas dar labiau pasikeitė. Kartu viskuo džiaugėmės, mokėmės ir patyrėm. Turėjau nuostabius tris darbus: ryte sportas, tada pietūs su mylimuoju, darbas iš namų, susitikimai, susirinkimai. Su draugais įkūrėm jogos ir laisvalaikio studiją. Dirbau sveikuolių sąjungoje. Pažįstamų ir draugų ratas buvo spalvingas – nuo mokytojų iki seimo pirmininko.

Skamba tikrai puikiai. O tada iškėlėt vegetariškas vestuves be alkoholio ir šventėt tris dienas?

Ne! Mes išvažiavom į Vietnamą. Vienas draugas juokais pasiūlė, o mes visai ne juokais apsvarstėm. Aišku, buvo stiprių abejonių, nėra taip lengva viską mesti. Bet… Pardavėm ir pridavėm viską, ką turėjom, ko negalėjom parduoti – išvežėm pas tėvus. Tas laikas buvo dar viena nuostabi patirtis. Su kiekviena diena tuštėjant namams, atsisakant telefonų, interneto, atsisveikinant su draugais – vidus vis palengvėdavo. Išklausėm paleidimų kursą, valėsi ne tik namai bet ir vidus. Abu žengėm didžiulį ir keletą metų kauptą žingsnį. Susikrovėm lagaminus ir vuolia!

Ten jūsų laukė tokie patys save atradę žmonės, laisvi, laimingi ir amžinos atostogos?

Norėtum, ten mūsų laukė žuvies fabrikas! Taip, žuvies. Tai mums, vegetarams, veganams nelabai priimtinas darbas, tačiau toks gyvenimas. Tapom fabriko vedėjais, kuriame dirbo 500 žmonių ir darėm viską, ką galima tik įsivaizduoti. Nepaisant kultūrų skirtumo, žmonių požiūrio į darbą, mes turėdavom spręsti visas problemas, kurias ir išspręsdavom. Nors labai pavargdavom ir grįždavom vos vilkdami kojas, žinojom, kad tai laikina. Gavome gerą algą, naujos statybos butą, motorolerius, pietus darbe ir net tris mėnesius direktorės lepinimo! Vakarais ir savaitgaliais tyrinėjom aplinką, ragavom vietnamietišką maistą. Pabuvojom vietinių vestuvėse, kuriose dalyvavo 200 – 300 žmonių, o aš net pagavau jaunosios puokštę! Trys mėnesiai prabėgo, kaip kelios savaitės. Atsisveikinant buvo surengtas net vakarėlis. Didžiulė šventė, didžiulėje salėje, karaokė, šokiai, „selfiai“, dovanos, atsisveikinimo kalbos. Vakaro metu sulaukėme daug dėmesio, padėkų, gražių palinkėjimų, tačiau žmonės tikėjo, kad mes grįšime. Buvo net susigraudinusių. Vienas kolega sakė, kad mes į fabriką atnešėm ramybę ir santaiką.

Tai gal dabar jau į Lietuvą uždirbtą milijoną leisti?

Dabar keliauti! Pasaulį pažinti! Už prarastą laiką atsiimti! Tik dabar prasidėjo tolimesni mūsų nuotykiai bei pasaulio pažinimas. Vietname darbus baigėm gruodžio 15 dieną, nuo tada pradėjom keliauti ir jau buvom: Dalat (Vietname), Combodža (Phnom Phen, Siem Reap), Tailande (Bankokas, Koh Phangan, Koh Tao, Koh Samui, Krabi ir dar kelios salos), Malaizijoje (Langkawi, Kuala Lampur), Singapūre, Balyje …. ir grįšim į Vietnamą. Ten dar mėnesis darbo ir tik tada namo!

Akvile, kam dėkinga esi už tokį dabartinį savo gyvenimą: likimui, sau, Artūrui ar visgi tiems vakarėliams? Juk be jų nebūtum tokia šiandien.

Lengva būtų sakyti, kad būčiau norėjusi nepatirti to, ką patyriau “uliavodama”, bet tada nebūtų viso to, ką patiriu dabar. Manau man reikėjo tų sunkumų, nuklydimų, kad suvokčiau pati, jog laikas viską keisti. Dabar keliaujam ir dėkojam likimui už kiekvieną sutiktą žmogų, už kiekvieną patirtį, naują kultūrą, laisvę. Nesvarbu, kaip buvo, žinau, kad viskas kinta ir aš pati dar keisiuos, mes keisimės, būtent tai mane ir žavi. Šiandien aš keliauju, gal po metų būsiu mama, o gal keliausiu po Ameriką ar turėsiu savo verslą, niekas nežino kaip bus. Žinau tik tai, kad niekada negrįšiu atgal prie tų blogų įpročių. Klausykit širdies, išmokit gyventi ir priimkit pasiūlymus. Gali būti, kad tas pasiūlymas bus tik vieną kartą, kaip, beje, ir pats gyvenimas. Naudokitės jais! Gerai gyventi nepadės alkoholio metimas, staiga tapimas veganu, nes juo tapo kaimynas. Gerai gyventi padės širdis, jei tik jos klausysi.


Autorius: Toma Beržonskienė