/Valda Bičkutė-Valiukienė: 10 klausimų apie aktorystę ir karjerą teatre

Valda Bičkutė-Valiukienė: 10 klausimų apie aktorystę ir karjerą teatre

Šiandien kviečiame jus iš naujo susipažinti su aktore Valda Bičkute-Valiukiene. galime išvysti teatre, kine ir televizijos serialuose. Įstojusi į LMTA mokytis aktorystės meno, Valda taip niekada ir nesustojo. Nuo to laiko jos didžioji gyvenimo dalis praleidžiama scenose ir filmavimo aikštelėse. Valda Bičkutė-Valiukienė scenoje jau daugiau nei 20 metų!

Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre ir komedijos teatre Domino aktorė šiuo metu vaidima net 11-oje spektaklių ir repetuoja 12-ąjį. Visus norinčius susitikti, aktorė kviečia į spektaklius: „Trio“, „Madagaskaras“, „24 valandos iš moters gyvenimo“, „Trys seserys“, „Melagės“, „Žavios ir pavojingos“, „Pasikalbėk su manim eilėmis“ ir kt.

Įdomi, talentinga ir ryški aktorė. Graži, seksuali ir stipraus charakterio moteris. Taip dažnai kalbama apie Valdą Bičkutę-Valiukienę. Vaikystėje mylėjusi knygas ir poeziją, dabar myli poetą Mindaugą Valiuką. Gyva, žavi, patraukli ir labai paprasta. Jos daromos pauzės kalbant, tobula dikcija, ne tik suteikia savitumo, bet ir įtaigumo. Klausantis Valdos patiki, kiek daug teatro, skaitytų knygų personažų, daugybė eilėraščių, dialogų ir poetiško moteriškumo gyvena joje.

Rolando Pociaus nuotrauka

Pristatome naują rubriką – 10 klausimų aktoriui. Šį kartą į rubrikos klausimus atsako aktorė Valda Bičkutė-Valiukienė.

  1. Didžiausia motyvacija darbe man yra…

Malonumas, kurį patiriu. Azartas sukurti kažką naujo, įkvėpimas patirti vyksmą vėl ir vėl.

2. Mėgstamiausia ir nemėgstamiausia aktorystės dalis

Viskas labai patinka – nuo važiavimo autubusu į gastroles, pasiruošimo, buvimo scenoje iki žiūrovų aplodismentų. Nuo to momento, kai pirmą kartą skaitau naują pjesę ar scenarijų, iki paskutinių akimirkų prieš premjerą, kai jau „žodis tampa kūnu“. Viskas yra nepaprastai įdomu. Nuostabūs kolegos ir kolegės, su kuriais tenka dirbti ir dalintis dienomis.

Labiausiai nepatinka, kai reikia anksti keltis! Mes gyvename naktinį gyvenimą ir pradėti repetuoti 10 valandą ryto yra gerokai per anksti. Nekalbu apie filmavimo pamainas, kartais prasidedančias 6 ar 7 valandą ryto!

3. Ar kada buvo taip, kad ilgą laiką tiesiog negalėjote “išeiti iš vaidmens”?

Jokių „išėjimų“ ir „įėjimų“ į vaidmenis nėra. Toks klausimas kyla nepatyrusiems. Yra vaidmens partitūra, kurią reikia „sugroti“, turi įvykti vyksmas. Ir aktorius tai daro labai sąmoningai. Kitaip tai jau būtų ne menas, o „liga“. Jokių problemų su „išėjimais“ profesionalui kilti tiesiog negali!

4. Kaip atmintinai išmokstate tiek daug teksto?

Sunku pasakyti. Štai dabar mano atmintyje 11 spektaklių. Tai šimtai lapų teksto. Jie visi „susigeria“ berepetuojant. Tiesiog žmogaus galimybės beribės.

5. Juokingiausia situacija su gerbėjais. (Pvz.: kai žiūrovai jus per daug sutapatina su jūsų tuo metu kuriamu personažu, kai gerbėjai persistengia ir pan.)

Nepasakyčiau, kad juokinga, tačiau tikrai įspūdingiausia istorija yra ši: gerbėjas metų metais man atnešdavo raudonų rožių, po kiekvieno spektaklio. Kartais tiesiog jas palikdavo budinčiam prie tarnybinio įėjimo. Tai tęsėsi keletą metų. Rožes gaunu iki šiol, tik dabar jau ne po kiekvieno spektaklio.

6. Ar yra tekę vaidinti priešingos lyties atstovą? Jei taip, kaip sekėsi?

Kai repetavome diplominius spektaklius, man buvo paskirtas Beatričės Rasponi (Goldoni „Dviejų ponų tarnas“) vaidmuo, o ji atvyksta persirengusi vyru. Repetavau ilgai, stengiausi vyriškai fechtuotis, rengdavausi ilgą odinį paltą, grubius vyriškus batus, žodžiu, iš visų jėgų kūriau vaidmenį. Ir likus 2 savaitėms iki diplominių mane pasikvietęs dėstytojas pasakė „tokio moteriškumo mes nesugrūsim į šį vaidmenį“ ir pakeitė mano rolę į Smeraldinos, kuri išties yra moteriškumo įsikūnijimas. Ten man jau buvo lengva, šį spektaklį po mokslų baigimo dar ilgai vaidinome. Už jį buvau apdovanota pirmuoju prizu teatro festivalyje.

7. Sakoma, kad darbo į namus “parsinešti” negalima. Ar tai galioja aktorystei?

Negalioja. Ypač, kol repetuoji naują vaidmenį. Tada renki informaciją 24 valandas per parą, visa tarnauja – tyliai ar garsiai – tam procesui.

8. Aš to niekada teatre, kine nedaryčiau…

Neprieštaraučiau režisieriui. Visomis jėgomis stengčiaus įsiklausyti ir išgirsti ką tas žmogus nori pasakyti. Nors – niekada nesakyk niekada.

9. Ar yra specialūs pratimai, padedantys įsijausti į naują vaidmenį, jį prisijaukinti, suprasti?

Yra įvairių technikų. Tikrai įdomių ir veiksmingų – kaip „pažadinti“ save, susikoncentruoti. Dirbant ilgainiui kūnas išmoksta pats atverti visą išmintį ir jėgą, kartais tereikia jam tai leisti. Išsivysto tam tikri scenos instinktai, tiesiog imi jausti laiką ir erdvę ypatingai jautriai.

10. Kas, jei ne aktorius?

Šokėja. Kirpėja. Dailininkė. Vyras sako, kad rašytoja. Interjero dizainerė. Žodžiu, vistiek arti grožio ir meno!

Rolando Pociaus nuotrauka

LTnews.lt dėkoja aktorei Valdai Bičkutei-Valiukienei už atsakymus.


Autorė: Toma Beržonskienė