/Istorikas Gediminas Kulikauskas: laisvė mums tapo vienu sunkiausių išbandymų

Istorikas Gediminas Kulikauskas: laisvė mums tapo vienu sunkiausių išbandymų

Bestseleriu tapusioje knygoje „Da Vinčio kodas“ rašytojas Denas Braunas (Dan Brown) pateikė ne vieną paslaptingą kodą, įpintą į pagonišką atributiką, ikikrikščionišką kultą, tamplierių istoriją. Mįslė buvo įminta, o visos situacijos ir reiškiniai įgavo prasmingą ryšį. Būtent ryšio šiandien ir ieškome, norėdami atsakyti į klausimus – kokie esame ir kas kuria mūsų lietuviškąjį veidą? Apie kodą, slypintį mūsų genuose, kalbamės su gerai žinomu istoriku Gediminu Kulikausku, šia tema parašiusiu knygą „Lietuvio kodas“.

– Iš kur mes galime sužinoti, koks yra lietuvis? Ar tai rašytiniai šaltiniai, istorijos, pasakojimai, ar tiesiog statistiniai duomenys?

– Jei apie šių dienų lietuvį galime rasti bet kokios statistinės informacijos vos ne akimirksniu, tai šimtmečio senumo paveikslą tenka tapyti iš gana fragmentiškų epizodų. Visa laimė, kad gyvename interneto laikmečiu, kai su savo ir užsienio kolegomis galima susibendrauti labai greitai, pasikeisti reikiama informacija. Be to, plačias galimybes siūlo ir e-paveldas.

Visi Jūsų išvardyti būdai informacijai gauti yra tinkami. Dažniausiai apie lietuvius sužinome iš rašytinių šaltinių – atsiminimų, spaudos žinučių, etnografų surinktos medžiagos. Jeigu koks nors reiškinys pradedamas linksniuoti to meto spaudoje ar tuo labiau patvirtinamas etnografų surinktoje medžiagoje, didelė tikimybė, kad taip ir buvo. Vis dėlto vertėtų prisiminti, kad į pateikiamus faktus reikia žvelgti kritiškai, ypač jei susiduriama su „violetinio skandalo“ tipo medžiaga. Kaip antai, tokio skandalo analogu anų dienų Lietuvoje būtų galima laikyti tariamai žydų vykdytus vaikų grobimus – kankinimus.

– Anot politologo Raimundo Lopatos, „pirmasis tikslas, įkurti nepriklausomą valstybę, reiškė atsikratyti svetimųjų valdžios. Tačiau tai buvo sudėtingas klausimas XX a. pradžioje: kas esame mes ir kas yra tie svetimieji? Kas yra Lietuva?“ Kaip manote, iš ko lietuvis turėjo ir galėjo formuotis?

– Manyčiau, pirmiausia tai turėjo būti suvokimas. Kai žmonių bendruomenė pradeda suvokti, kad yra ne šapelis, blaškomas svetimųjų valios, o stiprus savo gyvenimo bei likimo kalvis, prasideda formavimasis. Ko gero, lietuviai tai suprato apie 1904-uosius, kai laimėjo karą su carine Rusijos imperija dėl laisvės rašyti lotyniškais rašmenimis. Iš tokių pergalių tarytum plyta prie plytos buvo statomas tikėjimas, jog galime turėti savo tautinę valstybę. Spaudos draudimo metu daugelis juokėsi iš knygnešio Jurgio Bielinio, sakiusio, jog kada nors bus nepriklausoma Lietuvos valstybė (tai iš tiesų atrodė neįtikėtina net prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kai didžiausia lietuvių svajonė buvo autonomija Rusijos imperijoje), o gyvenimas parodė, kad įmanomi net patys netikėčiausi scenarijai.

– Stereotipai nėra naujas reiškinys. Skaitant senuosius raštus, kuriuose minimi lietuviai, taip pat galima jų aptikti. Kadangi kelionių dienoraščių žanras buvo itin populiarus, iš jų mes galime sužinoti įdomių faktų apie lietuvius, jų gyvenseną, tačiau nebūtinai ši informacija bus objektyvi. Koks vaizduojamas stereotipinis lietuvis ir kas gali turėti įtakos stereotipams formuotis – epocha, kultūrinis kontekstas, aprašančiojo statusas ar keliautojo patirtis?

– Stereotipus formavo tiek asmeninė keliautojo patirtis, tiek suformuotos išankstinės nuostatos, dažniausiai aplinkinių, kolegų pasakojimai, tekstai etnografiniuose žinynuose, vadinamosiose gubernijų knygelėse.

Dažniausiai lietuviai buvo vaizduojami kaip uždari, niūrūs, drovūs ir įtarūs žmonės. Kita vertus, jei pavykdavo pelnyti jų pasitikėjimą – ištikimi ir nuoširdūs draugai, geri žemdirbiai. Ir vis dėlto dideli namisėdos, vangūs amatams ir naujovėms, lėtai išjudinami…

– XIX a. buvo gajus stereotipas, kad mes, lietuviai, esame buvusios Abiejų Tautų Respublikos labiausiai necivilizuota teritorija. Ar tikrai taip viskas neigiama?

– Stereotipas, kad esame buvusios Abiejų Tautų Respublikos labiausiai necivilizuota teritorija, išties egzistavo. Į to meto lietuvius žvelgta kaip į didingos praeities, bet smukusią tautą, su nuostaba, kaip ši kaimiečių ar plikbajorių tauta kažkada gebėjo valdyti teritorijas iki Juodosios jūros. Maždaug kaip į kokius majus ar actekus, kurių piramides paslėpė džiunglės.


Šaltinis: Nacionalinė teismų administracija