/Tvirtą charakterį demonstruojanti A. Kulitaitė atvirai ir su humoru apie save, svajonių gyvenimą ir požiūrį į kitus žmones

Tvirtą charakterį demonstruojanti A. Kulitaitė atvirai ir su humoru apie save, svajonių gyvenimą ir požiūrį į kitus žmones

Socialinių tinklų aktyvi veikėja Agnė Kulitaitė savo gerbėjus bei sekėjus žavi drąsiais pasisakymais viešojoje erdvėje, humoro jausmu bei paprastumu. Todėl nenuostabu, jog pastaruoju metu vis dažniau galima rasti šios merginos nuotraukų žurnalų puslapiuose ir skaityti straipsnius apie jos karjerą. Visgi šį kartą pramogų pasaulio atstovė pasidalijo mintimis apie savo charakterį, aplinkinių pastabas bei požiūrį į gyvenimą, kuriame materialūs dalykai, kaip pati sako, yra tik gyvenimo prieskoniai.

 

Kokia jūs esate sau pati?

Nežinau. Esu dar savęs pažinimo kelyje ir esu tikra, kad dauguma ir miršta patys savęs nepažinę. Mes taip dažnai bandome pažinti kitus, bet kartais pamirštame svarbiausią – patį save. Žinoma, pažindinimasis su kitais nėra blogai, bet tikiu, kad kartais taip įsiliejame į kitų gyvenimą arba taip norime jais tapti, kad pradedame slopinti save. Kaip pavyzdys: turiu kelias drauges, kurios nuo 14 metų niekada nebuvo vienišos. Jos vos išsiskyrusios susiranda naują meilę ir taip metai iš metų, metai iš metų. Aš klausiu vienos, „ar tu nenori pabūti viena?“, o ji man atsako: „Aš bijau, nežinau, kaip.“ Ir tai yra baisu. Juk ji kaip tas jaunas medelis, kuris turės būti nuolat prilaikomas taip ir neužsiauginęs stipraus kamieno. Ir kartais koją pažinimo link pakiša ne tik santykiai, o noras būti nuolat apsuptyje, vaikščiojimas į vakarėlius ir kiekvienos ramybės minutės keitimas į pokalbį su vis kitu žmogumi. Ir žmonės galvoja, kad save pažįsta, nors tėra daugumos žmonių darinys. Aš pati kurį laiką labai bijojau būti su savimi, nes maniau, kad tai nėra normalu, o ir manymas, ką kiti pagalvos, jei štai nuspręsiu, kad ir pavalgyti ar išeiti pasikultūrinti viena, mane įpareigojo tiesiog to nedaryti. Tik neseniai supratau, kad aš esu tas žmogus, kuris bus su manim iki galo ir kad jį aš turėčiau mylėti labiausiai. Aš pradėjau eiti viena pavalgyti, dažną penktadienį einu viena pašokti, mėgstu nueiti viena į kiną, aš galiu būti viena ir savo draugija džiaugiuosi, todėl į atsakymą, kokia esu sau pati, atsakyti bent dalimi galėsiu po kelių metų, dabar dar leiskit pabendrauti.

Ar turite tokių charakterio savybių, kurios aplinkinius neretai erzina, bet pati dėl to nesukate galvos ir nežadate keisti savo įpročių?

Na, nėra taip, kad prie visų esu vienoda. Aš esu aš, bet charakterio savybės prie kiekvieno atsiskleidžia skirtingos. Visada labai nervindavausi, kai būdavo kokios nors apklausos mokykloje ar universitete, kur reikėdavo parašyti, koks žmogus aš esu. Kažkada net esu atsakiusi: kartais pilna šūdo, o kartais – gražiausių spalvų. Aš – harmonija.

Kai kuriuos erzina mano plepumas, bet jie patys kalti, kad pasirodė man tokie įdomūs, jog noriu jiems tiek visko papasakoti! Esu girdėjusi ir skundų, kad dažnai zyziu, bet vėlgi – aš juk turiu krūtinę ir draugę apačioje – aš moteris! Taip pat, kad esu nekantri, savanaudiška, nepraustaburnė (nors pasikeikti nuoširdžiai man kartais tikrai patinka, net psichologai teigia, kad keiksmai gali nuimti 50 % įtampos). Atsižvelgiu, kas tą kritiką sako, jei tai man svarbus žmogus, tikrai stengiuosi į jo žodžius atsižvelgti. Ar suku dėl to galvą? Kartais, bet vėlgi – aš tik žmogus ir priimu tai kaip normalų reiškinį, juk ir man kai kurios kitų savybės nepatinka, bet tokie jau mes esame. Ir žmonės, kurie visada įsispraudžia į tuos tobulumo rėmus – man neįdomūs, todėl ir pati juose būti nenoriu.

Jums pačiai svarbiau yra karjera ar šeiminis gyvenimas ir dėl ko paaukotumėte vieną ar kitą?

Nepasakyčiau, kad aš šiuo metu turiu itin rimtą šeiminį gyvenimą. Skambant šiam žodžių junginiui visada įsivaizduoju žiedą ant piršto ir vieną ar kelis namuose zujančius vaikus, todėl man sunku atsakyti į šį klausimą, nes kaip suprantu laviruoti jame nelabai galiu. Galiu tik spėlioti, kas būtų, jeigu būtų, bet gyvenimo kovose dažniausiai pas mane laimi meilė.

Esate iš tų žmonių kurie apmąsto savo visos dienos darbus, pasakytus žodžius, ar niekada nesigręžiojate į praeitį ir kodėl?

Mano praeities gvildenimas labai priklauso nuo to laiko įvykių svarbos. Manau, jog kiekvienas, kuris nori augti kaip asmenybė, turi apmąstyti tai, ką yra padaręs ar daro. Nesvarbu, tai darbas, asmeninis gyvenimas, įvairūs sprendimai ar tie patys išsakyti žodžiai kažkam, na, ypač jei tie žodžiai galėjo kažkam skaudžiai įdurti. Jei žmogus neanalizuoja savęs, laikui bėgant, manau, atsiranda stagnacijos būsenoje.

Kokios jūsų asmeninės savybės jums padeda siekti savų tikslų?

Labai skirtingai. Priklauso nuo situacijos ir tikslo. Tai gal chameleoniškumas? Bet nesupraskite klaidingai, nesu veidmainė (o gal kažkiek ir esu?), tiesiog kai kurias savybes prie kai kurių žmonių prislopinu, kai kurias – paryškinu. Panašiai kaip mes visi per pirmus pasimatymus.

Kas labiausiai jus nuvilia kituose žmonėse?

Aš seniau labai mėgdavau nusivilti žmonėmis ir dažnai tai jiems pasakydavau. Bet juk nusivilti taip lengva, ar ne? Pastaruoju metu stengiuosi ne nusivilti, o suprasti. Tikiu, kad yra nusiviliančių manimi, bet jei tą nusivylimą keistume į bandymą suvokti, kodėl taip nutiko, galbūt skatintume vienas kitą augti? Bijau skleisti dezinformaciją, todėl nepasakysiu, kokioje Afrikos žemyno valstybėje tai vyksta, bet kai žmogus padaro kažką blogo (dėl ko jau reikėtų nusivilti juo), jis stoja į rato vidurį, o aplink jį esantys genties žmonės pradeda vardinti dalykus už ką jis yra mėgstamas, primindami, kiek gero yra padaręs, taip leisdami žmogui suprasti, kad nepaisant vienos klaidos, jis netampa prastesniu už kitus, o taip pat jį ir įkvepia gero darymui. Tik nesupraskite klaidingai, tokiu požiūriu nesivadovauju, jei žmogus sąmoningai atėmė gyvybę kitam, išprievartavo ar kitaip atėmė galimybę kitam į pilnavertiško gyvenimo turėjimą.

Ar džiaugiatės tuo, kas dabar esate ir ką darote?

O kas aš esu? Gyvenimas neatrodo blogas, skųstis tikrai neturėčiau. Turiu dvi rankas, dvi kojas, akis, kuriomis galiu matyti pasaulį ir kiekvieną dieną turiu galimybę atsigerti vandens. Įsivaizduojat, kiek žmonių pasaulyje tokios neturi? Mums pasisekė.

Jei turėtumėte banko kortelę, kurioje nuolatos būtų nesuskaičiuojama pinigų suma, ar ir toliau dirbtumėte ir siektumėte karjeros?

Daug investuočiau, įkurčiau fondą, taip sukurdama ir darbo vietų, ir keliaučiau po pasaulį. Dar daug jo nesu mačiusi.

Ko niekada nedarytumėte vardan geresnio, patogesnio gyvenimo, kitaip tariant, pinigų? 

Nenoriu krauju aptaškytų ir ne savo pinigų.

Kas jums yra svajonių gyvenimas?

Svajonių gyvenimas man atrodo taip, jog rytais atsikėlusi įkvėpčiau taip, kaip įkvepia kūdikis, ką tik išvydęs pasaulį. Man svajonių gyvenimas asocijuojasi su pilnatvės jausmu. Mes galime sakyti, kad svajonių gyvenimas būtų tada, kai turėtume gerą mašiną, namą ant jūros kranto ir deimantus ant rankos, aš to nesu turėjusi, bet kuo daugiau galvoju apie tai, tai suprantu, kad svajonių gyvenimas man būtų visai ne tai. Tai tik malonūs prieskoniai, bet ko iš tiesų aš norėčiau, tai gebėjimo vertinti kiekvieną dieną, kiekvieną suteiktą galimybę gyventi, kiekvieną oro gurkšnį, nepaisant lyja, sninga ar baisiai karšta. Stengiuosi sau tai priminti, bet tai nėra lengvas darbas. Panašiai yra rašęs Dalai Lama, kad mes eikvojame tiek laiko, sveikatą, kad uždirbtume, o vėliau tuos pinigus atiduotume tam, kad pasigydytume, gyvenam taip, lyg mirtis neegzistuotų, nors taip ir mirštam negyvenę. Žinot, ką kartais aš pagalvoju? Jei kartais mirčiau rytoj ir prieš mano akis gyvenimas paskubomis prabėgtų lyg filmas, ar jis būtų įdomus? Kol kas nelabai, todėl sau linkiu įdomesnio scenarijaus ir daugiau iš džiugesio žybsinčių akių, nes gal kine liūdno veido herojės ir įdomios, bet ne tada – kai ja esi tu.

Svajonių gyvenimas – tai geriausias bei įdomiausias filmas, kurį galiu sukurti tik pati.

Nuotraukos Neringos Rekašiūtės ir Silvijos Gec.